Davidas Schultzas, JAV Hamline universiteto politikos mokslų profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys. Praėjus dviem savaitėms nuo Jungtinių Valstijų karo su Iranu pradžios, Amerikos prezidentas rodo pirmuosius abejonių ženklus. Karinius smūgius jis pradėjo be Kongreso paskelbto karo, be reikšmingų viešų diskusijų ir akivaizdžiai nepaisydamas konstitucinės tvarkos, kurią pats prisiekė ginti. Tačiau dabar jam pasipriešino ne įstatymų leidėjai, ne teismai ir ne pasipiktinę rinkėjai. Jam priešinasi obligacijų rinka.
Lietuvai tai turi kur kas didesnę reikšmę nei vien Amerikos vidaus politika. Jungtinės Valstijos, įsitraukusios į savanorišką karą Artimuosiuose Rytuose, turi mažiau galimybių ir galbūt mažiau politinės valios vykdyti savo įsipareigojimus Rytų Europoje. Be to, šis konfliktas turi pavojingą simbolinę logiką: kai didžioji valstybė vienašališkai pradeda karą, nepaisydama tarptautinės teisės ir savo pačios konstitucijos, ji suteikia priešininkams paruoštą argumentą daryti tą patį. Rusija tai tikrai įsidėmėjo.
Karas be demokratinio pritarimo
Žvelgiant iš rimtos konstitucinės perspektyvos, šio karo teisinis pagrindas yra labai silpnas. Jungtinių Valstijų Konstitucija karo paskelbimo teisę suteikia Kongresui, o ne vykdomajai valdžiai. Prezidentas Trumpas veikė be šio įgaliojimo, ir konstitucinės teisės specialistai iš įvairių politinio spektro pusių atkreipė dėmesį į šį pažeidimą.
Vis dėlto Kongresas nesiėmė jokių ryžtingų veiksmų. Teismai taip pat nesikišo. Mechanizmas, skirtas būtent tokiems vienašališkiems sprendimams užkirsti kelią, iš esmės liko neveiksnus.
Visuomenės nuomonė nebuvo tyli, tačiau ji buvo ignoruojama. Apklausos nuosekliai rodo, kad maždaug 60 procentų amerikiečių nepritaria karui. Tačiau ši dauguma nesukėlė pakankamo politinio spaudimo pakeisti administracijos kursą. Vyriausybė, vykdanti karą be įstatyminio įgaliojimo ir nepaisydama daugumos piliečių nuomonės, peržengė ribą, kuri turėtų kelti rimtą susirūpinimą.
Pasaulinio kapitalizmo disciplina
Tai, ko nepavyko pasiekti demokratinėms institucijoms, pasaulinės rinkos bando padaryti savo beasmeniu būdu. Naftos kainos sparčiai kyla, akcijų rinkos traukiasi. Benzino kainos auga taip greitai, kad amerikiečiai tai iškart pajunta, o ekonomistai pradeda vartoti tokius žodžius kaip stagfliacija ir recesija.
Politikos mokslininkas Charlesas Lindblomas kapitalizmą apibūdino kaip struktūrinę jėgą, drausminančią vyriausybes. Tai decentralizuota valdžia, kuri baudžia politiką, keliančią grėsmę ekonomikos stabilumui. Kai vyriausybės pernelyg nutolsta nuo rinkos lūkesčių, kapitalas juda, kainos keičiasi, o po to seka ekonominis skausmas.
Šioje situacijoje slypi akivaizdi ironija. Trumpo administracija nuosekliai naudojo Amerikos ekonominę galią kaip geopolitinį ginklą – taikė muitus, sankcijas ir finansinį spaudimą, siekdama priversti kitas valstybes paklusti. Dabar ta pati pasaulinė sistema savo drausminančią logiką nukreipia į pačią Ameriką.
Anksčiau Trumpo prezidentavimo laikotarpiu, kai aukšti muitai sukėlė staigų rinkų nuosmukį, politika buvo tyliai atšaukta. Ar toks modelis gali pasikartoti tikrame kariniame konflikte, kur rizika ir eskalacijos tempas gerokai didesni, lieka neaišku. Karus sustabdyti kur kas sunkiau nei prekybos politiką.
Kodėl Lietuva turėtų atidžiai stebėti?
Lietuvai ir jos Baltijos kaimynėms strateginės šio karo pasekmės yra tiesioginės. Amerikos saugumo įsipareigojimai NATO rytiniam flangui nėra neriboti. Persijos įlankos krizė gali nukreipti Vašingtono dėmesį ir išteklius nuo Rytų Europos.
Rotacinės pajėgos, logistinis planavimas ir politinis kapitalas, reikalingi patikimam atgrasymui nuo Rusijos palaikyti, konkuruoja su aktyvaus karo kitur reikalavimais.
Ne mažiau nerimą kelia ir precedentas. Jungtinės Valstijos pradėjo karinį smūgį prieš suverenią valstybę be JT Saugumo Tarybos mandato, be Kongreso pritarimo ir be aiškaus pergalės apibrėžimo. Tai pasirinkimo karas, vykdomas už taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos ribų.
Kai Lietuva ir jos partneriai siekia patraukti Rusiją atsakomybėn už agresiją Ukrainoje, pagrindinis argumentas remiasi tarptautine teise: JT Chartija draudžia agresyvius karus. Šis argumentas tampa struktūriškai silpnesnis, kai pirmaujanti pasaulio demokratija tuo pačiu metu vykdo teisiškai abejotiną karinę operaciją.
Maskvos propagandistai šio fakto nepraleido ir tikrai bandys juo pasinaudoti.
Šios situacijos nėra moraliai lygiavertės. Tačiau tarptautinio teisėtumo arenoje suvokimas ir precedentai turi realią reikšmę. Pasaulis, kuriame didžiosios valstybės veikia vienašališkai ir be teisinio pagrindo, yra pavojingesnis mažoms valstybėms, kurių sienos gali būti ginčijamos.
Įspėjimas, į kurį verta įsiklausyti
Jei rinkų spaudimas galiausiai apribos karą Irane, šio rezultato nereikėtų švęsti be išlygų. Tai reikštų demokratinio valdymo nesėkmę. Rinkos gali signalizuoti apie pavojų ir bausti už nestabilumą, tačiau jos negali sugrąžinti gyvybių ar atkurti tarptautinių normų, kurias ardo vienašališki veiksmai.
Be to, nėra jokios garantijos, kad ekonominis spaudimas pasireikš pakankamai greitai, kad būtų išvengta tolesnės eskalacijos. Konfliktai dažnai įgauna savo pagreitį.
Irano krizė pirmiausia atskleidžia institucinės architektūros, sukurtos tokiems vienašališkiems veiksmams užkirsti kelią, trapumą. Tiek Amerikos konstitucinė sistema, tiek tarptautinė tvarka, susiformavusi po 1945 metų, patiria spaudimą ne tik Vašingtone, bet ir Maskvoje bei kitur.
Lietuvai pamoka nėra atsisakyti tikėjimo transatlantiniu aljansu. Priešingai – būtina stiprinti Europos gynybos pajėgumus ir nuosekliai, be išimčių ginti principą, kad karams būtinas aiškus teisinis pagrindas.
Šalims, esančioms rytiniame NATO flange, tai nėra abstrakti norma. Tai yra nacionalinio išlikimo klausimas.
About the Author
