„Mūsų svajonių susidūrimas su realybe iš esmės yra žmogiškoji tragedija. Labai dažnai ta realybė būna prieštaringa svajonėms. Šiame susidūrime atsiranda pats didžiausias įdomumas, kaip žmogus tai priima ir kaip su tuo susigyvena? Dalį žmonių tai gali visiškai išmušti iš vėžių. Toks svajonių ir realybės susidūrimas ypač aštriai vyksta paauglystėje – apie tai kalbėsime spektaklyje“,- apie artėjančią Alytaus miesto teatro premjerą „Mes – žvėrys“ pasakoja jos režisierius Agnius Jankevičius. Akistata su žiūrovais kūrėjų laukia jau šį ketvirtadienį, kovo 26 d., 18 val., Didžiojoje salėje. Repeticijų finišo tiesiojoje režisierius A. Jankevičius atrado keletą akimirkų pasidalinti mintimis apie artėjančią premjerą.
Agniau, kaip tavo rankose atsidūrė Justino Torreso romanas „Mes – žvėrys“? Kuo jis patraukė tavo dėmesį? Manau, dažnas mūsų apie jį išgirdo pirmą kartą.
Viskas įvyko labai paprastai. Kartais man užeina noras sužinoti kas šiuo metu „on the top“ šiuolaikinėje dramaturgijoje, sakykime – Vokietijoje. Tada tiesiog įsijungiu „Google“ ir tokiu būdu atrandu naujus kūrinius. Jeigu pavyksta gauti pilną tekstą, tuomet įsigilini iki galo.
Pamenu, su Alytaus miesto teatro direktore Inesa Pilvelyte pradėjome kalbėti, kad reikėtų sukurti spektaklį šeimai, gal netgi labiau paauglių auditorijai, liečiantį brendimo, savo identiteto paieškos temą. Tad į „Google“ įvedžiau „The best comming-of-age novels“ ir man išmetė dešimtuką ar dvidešimtuką kūrinių, tarp kurių buvo J. Torreso romanas „Mes – žvėrys“. Nepamenu, radau tik fragmentą ar pilną kūrinį, bet pakako perskaityti pirmą sceną ir „užvežė“. Atrodė, jog tai yra labai vitališkas, gyvas kūrinys. Dauguma knygų yra impresionistinės, kuriose penkiolika puslapių užima paukščiukų aprašinėjimas ar pasakojimas, kaip kas apsirengęs, kaip kas atrodo. Mane labai žlugdo tokia literatūra (juokiasi). J. Torreso romane buvo tokia gryna „mėsa“, iš karto čiumpamas jautis už ragų. Tai labai daiktiškas kūrinys, kuriame pats tekstas yra kaip veiksmas.
Pirmą kartą statai Alytaus miesto teatre, dirbi su šio teatro aktoriais. Kokie įspūdžiai po repeticijų su jais? Ar pavyksta rasti bendrą kalbą?
Žmonių buvimas bendruomenėje tam tikra prasme visada yra iššūkis. Daug charakterių ir temperamentų atsiduria vienoje vietoje, todėl reikia išmokti būti. Bet iš esmės nematau tame jokių problemų.
Romane kalbama apie New York’o betono džiunglėse išgyventi bandančią puertorikiečio ir baltaodės amerikietės šeimą. Kiek šio kūrinio tema prisirišusi prie konkrečios vietos ir kiek ji universali, aktuali mums?
Ji prisirišusi labai minimaliai – tik tiek, jog tekstualiai tėvas vis kartoja, jog jis yra puertorikietis, o jo vaikai yra mišrūnai. Mes spektaklyje neakcentuojame jokių etninių niuansų, liečiančių amerikietišką socialinę terpę. Jie likę tiesiog kaip ženklas, šiek tiek papildantis aplinkybes.
Pati „Mes – žvėrys“ istorija man primena mano spektaklį „Prakeikta meilė“ pagal Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės“, kurį 2010 m. stačiau dabartiniame Vilniaus senajame teatre. Apysakoje buvo rusiška aplinka, bet universali tema – vaikų ir tėvų, anūkų ir senelių ar tiesiog skirtingų kartų bandymas susieiti į vieną krūvą ir suprasti vieni kitus. „Mes – žvėrys“ irgi yra persisunkęs šios temos, tik turi dar vieną atskirą temą. Brendimo laikotarpiu vienas iš trijų brolių atranda savyje tai, kad jis šiek tiek skiriasi nuo vadinamos tradicinės šeimos sampratos – potraukį tos pačios lyties žmonėms. Tai tampa visos šeimos tragedija, netgi jos griūtimi ir pačios sampratos permąstymu.
J. Torreso romane pagrindinis veikėjas yra vienas iš brolių Džastinas, savotiškas paties autoriaus alter ego (jis neslepia, jog romanas yra iš dalies autobiografinis). Ar spektaklyje labiau akcentuojate vieną pagrindinį veikėją ir jo tapatybės paieškas, ar tai yra visų trijų brolių ir visos šeimos griūtis?
Taip, romanas iš dalies paremtas paties autoriaus realiais išgyvenimais, todėl automatiškai savyje užkoduoja centrinį veikėją. Juk kalbant apie save visada atsiranda „aš“ ir visi kiti šalia manęs. Spektaklyje labiau pasakojame pagrindinio veikėjo Džastino istoriją, kurioje neišvengiamai paliečiame ir jo akimis matomą aplinką, jos pokyčius. Tie jį supančios aplinkos pokyčiai yra tiesiogiai susiję su jo vidiniais pokyčiais.
Esu girdėjęs tave keliant klausimą, susijusį su spektakliu: „Ar mūsų vaikiškos svajonės suaugus tampa realybe?“ Ar galima tai išskirti kaip vieną esminių spektaklyje keliamų klausimų?
Taip, tai iš esmės yra žmogiškoji tragedija. Svajonės visą laiką atsimuša į realybę ir labai dažnai ta realybė būna prieštaringa svajonėms. Šiame susidūrime atsiranda pats didžiausias įdomumas, kaip žmogus tai priima, kaip konvertuoja ir kaip su tuo susigyvena? Dalį žmonių tai gali visiškai išmušti iš vėžių.
Pamenu, besimokydamas pirmame ar antrame kurse perskaičiau šviesaus atminimo režisieriaus Roberto Willsono mintį apie tai, kad spektaklis – tai balansas tarp tavo svajonių ir žiūrovų lūkesčių. „Mes – žvėrys“ istorijoje yra kažkas panašaus. Kai sėdi vienas ir svajoji, viskas gali atrodyti tiesiog tobula, bet kai bandai tą svajonę perduoti kitiems, savaime atsiranda kritika, atsimušama į kitą svajonę. Juk mes visi esame individai, turintys savo valią. Tam tikra prasme gyvenimo džiaugsmas ir tragedija yra tame, kad kiekvieną dieną susiduria skirtingos valios. Viena vertus, tai turi grožio – susiduriant su kitomis valiomis atsiranda akiračio plėtimas, tačiau kita vertus, tai gali atrodyti kaip tavo paties apvogimas, kai kitos valios tave apvogia. Čia labai svarbus požiūrio taškas. Jeigu pernelyg koncentruosiesi į savo ego – sudegsi, liksi nesuprastas ir atrodys, jog niekas nevertina tavo minčių. Jeigu bandysi priimti tą skirtingų valių kaleidoskopą kaip dovaną, tuomet gali labai praturtėti ir, kaip sako budistai, išeiti iš savo ego į kitą lygmenį.
Toks svajonių ir realybės susidūrimas ypač aštriai vyksta paauglystėje – apie tai kalbėsime spektaklyje.
Viename interviu esi sakęs, jog šiame spektaklyje bus ir griausmingo pankroko, ir tylos. Ką turėjai omenyje?
Būna akimirkų, kai norisi užlipti ant kalno ir sugriauti visą pasaulį, perstatyti jį iš naujo – tai ir yra pankrokas. O kartais norisi tiesiog atsisėsti prie upės ir žiūrėti kaip ji teka, susilieti su aplinka, su gamta, priimti ją ir nekovoti su ja – tai yra tyla.
Kita vertus, trys broliai gyvena tokiame nesibaigiančiame šeimyniniame griausme, todėl didžiausias jų džiaugsmas būna tada, kai yra avižinės košės ir tylos…
Taip, jie gyvena tokioje pavadinkime nestabilioje šeimoje. Ši šeima ypač nestabili tėvų darbo klausimu. Jeigu tėvai dirba naktinius darbus, ta šeimyninė kasdienybė iš karto išsikreipia. Jeigu vienas tėvų dirba naktinį darbą, kitas – tik pavienius darbus, juntamas finansinis nepriteklius, nebėra normalaus emocinio bendravimo, tuomet tokioje terpėje šeimos modelis išsikreipia dar labiau. Juk kiekvienas žmogus nori išlikti – išlikimo instinktas yra užkoduotas kiekviename mūsų. Tie trys broliai dar nepatyrę gyvenimo, jiems dar labiau norisi išlikti. Tai ir yra pankrokas.
Ne veltui trys broliai nuolat kartoja „Mes norime dar“…
Taip, jie nuolat junta tam tikrą trūkumą. Vis kažko trūksta.
Ką matai žiūrovų kėdėse kovo 26-ąją, premjeros dieną? Kaip manai, kokia publika rinksis?
Neturiu žalio supratimo – tai mano pirmas spektaklis Alytuje, nepažįstu šio miesto publikos. Kita vertus, premjera yra tik susipažinimas. Pavyzdžiui, Vilniuje ar Kaune tik nuo kokio septinto spektaklio pradeda rinktis ta tikslinė publika. Iki tol renkasi labai įvairi, poliarizuota publika: kai kam labai nepatinka, kai kam neįdomu, kai kam patinka. Reikia laiko. Premjera bus mūsų susipažinimas su Alytaus publika ir kuo jis baigsis, gali atsakyti tik Delfų orakulas (juokiasi).
Jeigu dabar, artėjant premjerai, galėtum atsukti laiką atgal ir kažką pakeisti, ką rinktumeisi? Ar paliktum viską taip, kaip yra?
Pasakysiu labai tradicinį, bet utopinį dalyką, liečiantį ne tik šį spektaklį. Būtų idealu, jeigu atėjus į repeticiją, nebūtinai į pačią pirmąją, kad ir po poros savaičių, pamatytum, jog viskas jau stovi scenoje – dekoracijos, video projekcijos, muzika. Tiesiog ateini į sceną ir repetuoji. Man visą laiką to norisi, bet aš suprantu, jog tai yra utopija – tai neįmanoma fiziškai.
Jeigu rimtai, tai nenorėčiau nieko keisti. Nėra ko sukiotis į praeitį – visada reikia žiūrėti į ateitį. Į praeitį sukiojasi tik paminklų mylėtojai. Aš toks nesu.
Premjera „Mes – žvėrys“ pagal J. Torreso romaną (rež. A. Jankevičius) – jau šį ketvirtadienį, kovo 26 d., 18 val., Alytaus miesto teatro Didžiojoje salėje. Bilietai: internetu www.alytausteatras.lt ir teatro kasoje. Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Alytaus miesto teatro informacija
About the Author
