Europa, siekianti tapti pirmuoju anglies dioksido požiūriu neutraliu žemynu pasaulyje, kasmet už energijos importą sumoka apie 380 mlrd. eurų, o elektros kainos čia kelis kartus didesnės nei JAV ar Kinijoje. Ekspertų vertinimu, pramonės elektrifikacija ir efektyvesnis energijos vartojimas gali padėti Europai kasmet sutaupyti iki 250 mlrd. eurų ir sustiprinti ilgalaikį ekonominį atsparumą.
„Šių dienų įtempta geopolitinė situacija – Viduriniuosiuose Rytuose, Europoje ir kituose regionuose – parodo, kokios trapios yra pasaulinės energetikos tiekimo grandinės. Energetinis pažeidžiamumas tampa vienu svarbiausiu ekonominio konkurencingumo klausimu. Todėl priklausomybė nuo importuojamo iškastinio kuro verčia iš naujo įvertinti, kaip Europa gamina ir naudoja energiją“, – sako „Schneider Electric Lietuva“ vadovas Denis Gacicha.
Pasak jo, Europa vis dar sprendžia energetinę trilemą – kaip suderinti prieinamą kainą, energijos saugumą ir tvarumą. Būtent dėl šių trijų veiksnių elektrifikacijos tempai stringa.
„Nors technologijos ir sprendimai yra ranka pasiekiami, elektrifikacijos lygis Europos šalyse per pastarąjį dešimtmetį beveik nepakito ir išlieka ties 21 proc. riba. Tuo metu Kinija, kurioje šis rodiklis jau siekia 31 proc., ir toliau spartina elektrifikacijos tempą. Nors Europai taršos emisijas pavyko sumažinti beveik 40 proc., tačiau sumažinti priklausomybę nuo energijos importo pavyksta sunkiau – kasmet energijos importui išleidžiama 380 mlrd. eurų, o energijos kaina yra 2–5 kartus didesnė nei JAV ir Kinijoje. Esant tokioms kainų proporcijoms ir didelei priklausomybei nuo importo, Europai darosi vis sunkiau išlaikyti savo pramonės konkurencingumą“, – sako D. Gacicha.
Europos ekonomikos tendencijos taip pat rodo stagnaciją. Per pastaruosius penkerius metus ES ekonomika augo vidutiniškai 1 proc. lėčiau nei JAV, o prognozės kol kas nerodo spartesnio augimo artimiausiu metu.
Elektrifikacija – būtina sąlyga konkurencingumui atkurti
D. Gacicha teigimu, norint išbristi iš šios situacijos, sprendimas Lietuvai ir visai Europai yra aiškus – būtina spartinti transporto, pastatų bei pramonės elektrifikaciją, derinant ją su skaitmeniniais energijos valdymo sprendimais.
„Europa yra užsibrėžusi ambicingus tikslus, pavyzdžiui, iki 2030 m. elektromobilių parką padidinti iki 20 proc., tačiau realūs rodikliai nuo jų atsilieka ir šiandien jis sudaro tik 4 proc. Lietuvos elektrifikacija transporto srityje šiuo metu siekia 1 proc,. pastatų – 18 proc., o pramonės – 32 proc.
Norvegijoje, šie rodikliai jau gerokai aukštesni: transporto elektrifikacija siekia 26 proc., pastatų – net 71 proc., o pramonės – 64 proc. Tai rodo, kad spartesnė elektrifikacija yra pasiekiama, jei ją remia nuosekli energetikos politika ir investicijos“, – teigia D. Gacicha.
Pasak jo, jei Europa pasiektų elektrifikacijos lygį iki 50 proc. iki 2040 m., kaip numatyta Europos komisijos scenarijuose, tai leistų 2/3 sumažinti iškastinio kuro importą ir tokia transformacija sutaupytų 250 mlrd. eurų per metus. Ši suma, sudaranti daugiau kaip 13 Lietuvos metinių biudžetų, galėtų būti reikšminga injekcija tiek ekonomikos, tiek energetinių investicijų skatinimui.
Trys pagrindiniai elektrifikacijos stabdžiai
1. Didelis elektros kainų atotrūkis
Viena pagrindinių priežasčių, kuri lėtina elektrifikacijos pramonėje tempą tiek Lietuvoje, tiek ir kitose ES šalyse – tai elektros kainų skirtumai. Vidutinė elektros kaina vartotojams ES siekia 0,27 €/kWh, JAV – 0,15 €/kWh, o Kinijoje – 0,08 €/kWh.
„Europos pranašumas privalo būti vietinė švari energija ir aukštas vartojimo efektyvumas. Todėl būtina spartinti atsinaujinančios energetikos ir skaitmeninių energijos valdymo sprendimų plėtrą. Vien saulės jėgainių ant stogų potencialas ES siekia iki 2300 GWp – tai padengtų apie 40 proc. būsimo žemyno elektros poreikio. Tai milžiniškas, vis dar neišnaudotas rezervas“, – teigia D. Gacicha.
2. Kapitalo prieinamumas ir investicijų trūkumas
Kita priežastis, lėtinanti pramonės elektrifikaciją – kapitalo prieinamumas. Nors Lietuvoje saulės bei vėjo parkų plėtra įgauna pagreitį, pramonė šių išteklių dar pilnai neišnaudoja, nes daugeliui įmonių trūksta investicinių pajėgumų.
„Finansavimo instrumentų prieinamumas ir plėtra yra ypač svarbūs, ypač smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Elektrifikacijos projektai dažnai apima ne tik elektros gamybą, bet ir energijos kaupimą bei skaitmeninius valdymo sprendimus. Hibridiniai modeliai – saulė, vėjas ir baterijos – artimiausiais metais taps Baltijos šalių pramonės energetikos stuburu“, – teigia D. Gacicha.
Pasak jo, elektrifikacija ir pažangus energijos valdymas įmonėms jau dabar leidžia sumažinti energijos sąnaudas maždaug 20–40 proc.
3. Tinklo pajėgumų ribotumas
Tai trečioji elektrifikacijos proveržio kliūtis. Didėjant atsinaujinančios energijos gamybai, auga ir tinklų balansavimo poreikis, todėl būtina stiprinti energijos kaupimo sprendimus ir tinklų skaitmeninimą.
„Naujų pajėgumų integracija, tinklų modernizavimas ir skaitmeninis valdymas turi tapti energetikos plėtros neginčytinu prioritetu. Be pažangių tinklų valdymo sistemų, papildomų balansavimo pajėgumų ir lankstumo elektrifikacijos tempai išliks riboti, tad mikrotinklai bei kaupikliai, automatizuota tinklo valdymo analitika turi tapti ne išimtimi, o standartu“, – pažymi D. Gacicha.
Baltijos šalys gali tapti lyderėmis
Nepaisant iššūkių, Baltijos šalys turi potencialo tapti elektrifikacijos lyderėmis Europoje. Regiono pranašumą stiprina sparčiai auganti vietinė generacija, stiprios tarpvalstybinės jungtys („NordBalt“, „Estlink“, „LitPol Link“ ir būsimoji „Harmony Link“), aukštas skaitmenizacijos lygis bei pasiekta energetinė nepriklausomybė.
„Elektrifikacija yra modernizacijos pagrindas, užtikrinantis efektyvumą ir energetinį savarankiškumą. Europa rizikuoja prarasti konkurencingumą, jei nespės su pasauliniais lyderiais. Neabejoju, kad Lietuva ir Baltijos šalys turi realią galimybę būti vienu iš Europos elektrifikacijos centrų – turime technologijas, resursus ir regioninį pranašumą. Reikia tik veikti greičiau“, – apibendrina D. Gacicha.
About the Author
