Sporto klubų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais sparčiai auga, o kartu didėja ir asmeninių trenerių poreikis. Tačiau patyrę specialistai pastebi ir kitą tendenciją – nemaža dalis pradedančių trenerių pernelyg greitai pradeda dirbti su klientais, neturėdami pakankamos praktikos ar gilesnio supratimo apie treniravimo procesą.
Ilgametę patirtį sukaupusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) trenerių kursų lektorė ir „CrossFit“ trenerė Dora Urniežiūtė teigia, kad treniravimas yra kur kas sudėtingesnis procesas, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: „Daugelis galvoja, kad jei išmanai pratimus ir gali paaiškinti jų techniką, jau esi geras treneris. Tačiau realybėje tai tik labai maža darbo dalis“. Anot jos, tikras treneris turi mokėti ne tik parodyti pratimą, bet ir suprasti žmogų – jo galimybes, ribas, motyvaciją. Tik tuomet galima nuosekliai vesti sportuojantįjį link progreso ir sukurti saugią treniruočių aplinką. Su pašnekove kalbamės apie pradedančiųjų trenerių augimą link profesionalo trenerio kelio.
Treniruotė prasideda dar prieš ateinant į sporto salę
Pasak VDU trenerių kursų lektorės D. Urniežiūtės, vienas sudėtingiausių iššūkių, ypač pradedančiajam treneriui, yra darbas su skirtingo fizinio pasirengimo žmonių grupe. Pavyzdžiui, „CrossFit“ treniruotėse vienoje salėje gali sportuoti ir pradedantieji, ir ilgametę patirtį turintys atletai, todėl treneriui tenka nuolat prisitaikyti prie skirtingų galimybių.
Todėl gebėjimas dirbti su tokia grupe prasideda gerokai anksčiau nei pati treniruotė. „Gebėjimas dirbti su skirtingų pajėgumų grupe treneriui prasideda nuo darbo su popieriaus lapu. Visų pirma turi labai gerai žinoti pagrindinius judesio taškus ir dažniausias klaidas“, – sako trenerė, pabrėždama, kad prieš treniruotę reikia apgalvoti įvairius scenarijus. „Pavyzdžiui, verta susirašyti galimus variantus: kas bus, jeigu sportuojantis asmuo ateis su nugaros skausmu, o suplanuota bėgimo treniruotė? Kas bus, jei besitreniruojantis pajaus diskomfortą rieše, o tą dieną mokomės vaikščioti ant rankų?“
Pasak pašnekovės, tokiose situacijose būtini alternatyvūs pratimai ar jų modifikacijos, kurios leistų išlaikyti treniruotės tikslą, bet būtų saugios ir pritaikytos konkrečiam žmogui. „Kuo daugiau namų darbų bus padaręs treneris ir kuo ilgesnį atsarginių pratimų variantų sąrašą turės savo galvoje, tuo viskas paprasčiau atrodys treniruotėje“, – priduria D. Urniežiūtė.
Treneriais negimstama – jais tampama per praktiką
Sporto pasaulyje vis dar gajus įsitikinimas, kad geras atletas automatiškai gali tapti geru treneriu. Tačiau, anot VDU trenerių kursų lektorės, praktika rodo, kad tai vienas dažniausių mitų: iš tiesų, trenerio kelias dažniausiai prasideda nuo ilgo stebėjimo ir mokymosi proceso. „Mūsų „CrossFit“ treneriai pirmiausia daug metų patys sportuoja, įdėmiai stebi trenerių darbą, aktyviai diskutuoja, klausinėja. Tik tada jie gali pradėti padėti treniruotėse ir dirbti su mažomis sportuojančių asmenų grupėmis“, – teigia D. Urniežiūtė.
Toks etapas leidžia palaipsniui išmokti vieną svarbiausių trenerio įgūdžių – valdyti visą sporto salę. „Jeigu stengsiesi matyti visus žmones, kurie ateina į tavo treniruotę iš karto, galiausiai nematysi nieko. Reikia turėti salės skenavimo sistemą: kokia seka stebi sportuojančiuosius, kiek pakartojimų gali pažiūrėti prieš judėdamas prie kito asmens“, – aiškina trenerė. Būtent ši praktika leidžia treneriui laiku pastebėti grupėje sportuojančių asmenų technikos klaidas ir efektyviai paskirstyti dėmesį visiems.
Dažniausia pradedančių trenerių klaida
Kalbėdama apie dažniausias pradedančių trenerių klaidas, Dora Urniežiūtė išskiria vieną ypač dažną problemą – grupinėse ar asmeninėse treniruotėse neretai pritrūksta tikro treniravimo. „Labai dažnai treneriai prasidėjus užsiėmimui ateina, parodo pratimus ir po to tiesiog garsiai šaukia: greičiau, smarkiau, šaunuoliai. Tačiau tai nėra treniravimas, tai yra instruktoriaus darbas“, – įsitikinusi VDU trenerių kursų lektorė. Tokiose treniruotėse sportuojantieji dažnai negauna jokio grįžtamojo ryšio apie savo judesių techniką. „Klientai pradeda galvoti: jeigu treneris nieko nesako, vadinasi, darau gerai. Bet dažnai taip nėra“, – pastebi trenerė.
Kita dažna pradedančiųjų klaida – treniruotes perkrauti sudėtingais pratimais. „Dalis trenerių labai mėgsta sudėtingus pratimus, bet dažnai nėra pasiruošę jų mokyti kitus. Kai treniruotėje jų yra pateikiama per daug, nė vienas nėra tinkamai įsisavinamas“, – pažymi D. Urniežiūtė.
Kodėl treneriui svarbiausia – ne sportas, o žmonės
Nors trenerio darbas dažniausiai siejamas su tinkamu fiziniu pasirengimu ar įvairiomis treniravimo metodikomis, svarbi ir kita pusė – darbas su žmonėmis. „Be socialinio santykio su sportuojančiais asmenimis neturėsime ko treniruoti. Jeigu nėra stipraus socialinio ryšio, žmogus paprasčiausiai neklausys trenerio nurodymų arba nustos lankyti treniruotes“, – sako VDU trenerių kursų lektorė.
Trenerio gebėjimas kurti ryšį su skirtingo charakterio, fizinio pajėgumo ir motyvacijos žmonėmis neretai tampa svarbesnis už technines žinias. „Kuo platesnės trenerio žinios apie įvairius dalykus ir veiklas (ne tik konkrečios sporto šakos ar sporto), tuo lengviau rasti bendrą kalbą su klientu“, – pabrėžia pašnekovė. Tuo pačiu grupinių treniruočių treneris turi gebėti valdyti bendrą grupės atmosferą: palaikyti treniruotės struktūrą, spręsti konfliktus, organizuoti darbą porose ar mažose grupėse ir sukurti aplinką, kurioje žmonės jaustųsi saugiai bei norėtų tobulėti.
Fizinis pasirengimas ar psichologija – kas sporte svarbiau?
Diskusijos apie psichologijos svarbą sporte vyksta nuolat. Tačiau D. Urniežiūtė į šį klausimą žiūri kompleksiškai ir pabrėžia, kad aukšti sportiniai rezultatai priklauso nuo daugybės ne tik fiziologinių, psichologinių, bet ir socialinių, ekonominių veiksnių. „Aukšti sportiniai rezultatai didele dalimi priklauso nuo sportuojančių genetikos (tėvų) ir ankstyvojo fizinio lavinimo. Daugelio sportinių gebėjimų optimalus lavinimas vyksta vaikystėje ir paauglystėje, net tokia paprasta aplinkybė, kiek toli tavo treniruočių būrelis ar klubas, kiek tėvai buvo pajėgūs skirti finansų vaikų sportiniam ugdymui“, – tikina trenerė.
Vis dėlto aukšto lygio sporte fizinis ir psichologinis pasirengimas yra glaudžiai susiję. Pašnekovės teigimu, šios savybės veikia kaip dvi skalės, kuriose svarbu atrasti balansą: kuo esi silpnesnis fiziškai, tuo turi būti stipresnis psichologiškai, ir atvirkščiai.
Stipriausi atletai dažnai pasižymi išskirtine vidine motyvacija. „Jie savyje nešiojasi vidinę ugnelę nuo mažens, kurios 99,9 proc. žmonių neturi. Jie anksti patys atranda tai, kam jie gabūs, anksti pradeda lavinti savo gebėjimus. Tėvams užtenka tik pastebėti vaiko užsidegimą ir jį nukreipti tinkamos sporto šakos ar klubo link. Jie visiškai kitaip klauso trenerio, kitaip dirba, reaguoja į pastabas, jų kitokie mąstymo procesai, reakcijos į pastabas, konfliktus, netgi į iššūkius varžybų aikštelėje, kitokia adaptacija ir motyvacija dirbti“, – pastebi lektorė.
Neretai tokius žmones treneris turi stabdyti, o ne skatinti – ne sukelti norą varžytis, o spręsti dilemą, kaip jų sportinį užsidegimą išlaikyti proto ir saugumo ribose. Trenerė pasakoja, kad tokie žmonės nuo mažens „siurbia“ į save žinias, dažnai net nesąmoningai. Jiems net nereikia priminti ateiti į treniruotes, jose klausytis trenerio, stengtis, dirbti, teisingai maitintis ir pan., nors jiems galbūt tik 8–9 metai. Tačiau tokių asmenų, pasak pašnekovės, yra labai mažai.
Norintiems tapti treneriais – svarbiausia pradėti mokytis
Dora Urniežiūtė pažymi, kad profesionalaus trenerio kompetencijos formuojasi per daugelį metų praktikos, nuolatinio mokymosi ir darbo su žmonėmis. Būtent todėl būsimiems treneriams svarbu ne tik sportuoti, bet ir sistemingai gilinti treniravimo žinias. Vieną tokių galimybių siūlo Vytauto Didžiojo universiteto trenerių kursai, kuriuose savo patirtimi dalijasi įvairių sporto mokslo sričių, treniravimo ir fizinio rengimo specialistai. Kursų metu dalyviai supažindinami ne tik su įvairiomis treniravimo metodikomis, judesių analize, sporto mityba, traumų prevencija, bet ir praktiniais darbo su klientais aspektais.
