Statybų sektorius Lietuvoje seniai laikomas vienu rizikingiausių nelegalaus darbo požiūriu, tačiau pats terminas „nelegalus darbas“ viešojoje erdvėje dažniausiai siejamas su užsieniečiais, dirbančiais be leidimų, ar asmenų darbu „be sutarčių“, nors teisinė realybė yra gerokai sudėtingesnė. Praktikoje nelegalaus darbo pasekmės statybose priklauso ne tik nuo to, kieno naudai ar pavedimu dirbama statybvietėje, bet ir nuo to, kas laikomas atsakingu už visą procesą.
„Sorainen“ vyresnioji teisininkė Ana Borovko pažymi, kad nelegalaus darbo samprata statybose pirmiausia siejama su formalių įstatyme nustatytų reikalavimų laikymusi, visų pirma – su pareiga statybvietėje dirbantiems asmenims turėti galiojantį skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą (SDAIK), kai toks kodas yra privalomas.
„Lietuvos piliečių atveju nelegalaus darbo faktas konstatuojamas tais atvejais, kai statybos darbus atliekantis asmuo neturi galiojančio SDAIK. Įstatymas šiuo atveju tiesiogiai nustato, kas laikomas tokio asmens darbdaviu – tai yra statytojas arba jo vienas įgaliotas rangovas, nepriklausomai nuo to, su kuo asmuo faktiškai buvo susitaręs dėl darbo atlikimo“, – teigia A. Borovko.
Tuo tarpu trečiųjų šalių piliečių atveju nelegalaus darbo vertinimas yra platesnis – vertinama ne tik tai, ar asmuo turi SDAIK, bet ir ar jis turi teisę būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikoje, ar turi su komandiruote susijusius dokumentus ir pan.
„Dėl šios priežasties užsieniečių atveju atsakomybė už nelegalų darbą gali būti taikoma ne tik tiesioginiam darbdaviui, bet ir priimančiajai įmonei ar rangovui, kurie neužtikrino, kad statybvietėje dirbtų tik teisėtai esantys ir dirbantys asmenys“, – aiškina A. Borovko.
Kas yra atsakingas ir kodėl taikomas formalus vertinimas
„Sorainen“ ekspertė atkreipia dėmesį, kad statybų sektoriuje dažnai tikimasi, jog institucijos kiekvienu atveju analizuos faktinius darbo santykius ir nustatys, kas realiai organizavo nelegalų darbą. Vis dėlto galiojantis teisinis reguliavimas ir institucijų praktika yra grindžiami formaliu atsakomybės priskyrimu.
„Nustačius statybvietėje asmenį, Lietuvos ar ES pilietį, neturintį galiojančio SDAIK, pirmiausia vertinama, kam pagal teisės aktus buvo pavesta statybvietės kontrolė ir ar sutartimi ar kitokiu susitarimu šalys susitarė, kas bus atsakingas už SDAIK tikrinimų kontrolę. Jei statytojas nėra paskyręs vieno įgalioto rangovo, atsakomybė tenka statytojui. Jeigu statybvietės ir SDAIK turėjimo kontrolė buvo perduota rangovui, tačiau jis jos tinkamai nevykdė, atsakomybė tenka rangovui“, – aiškina A. Borovko.
Vis dėlto, statybų praktikoje vis dar dažnai manoma, jog rangos sutarties sudarymas savaime reiškia atsakomybės perdavimą rangovui. Tačiau teismai ne kartą yra konstatavę, kad vien tai, jog rangovas atlieka darbus statybvietėje, savaime nesudaro pagrindo laikyti, jog jam buvo perduota atsakomybė už SDAIK kontrolę. „Sorainen“ atstovės teigimu, siekiant perkelti šią pareigą rangovui, tai turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta sutartyje, nurodant konkrečią pareigą ir jos apimtį.
„Jeigu tokio aiškaus įgaliojimo nėra, atsakomybė siejama su statytoju arba tuo rangovu, kuriam faktiškai buvo perduota visos statybvietės kontrolė. Tokiais atvejais abstrakčios ar standartinės sutartinės formuluotės ne tik neeliminuoja rizikos, bet gali lemti jos materializaciją“, – apibendrina A. Borovko.
Pasekmės neapsiriboja administracine bauda
Nelegalus darbas statybose dažnai vis dar vertinamas kaip administracinė rizika, apsiribojanti pinigine bauda, tačiau galiojantys teisės aktai numato gerokai platesnes pasekmes.
„Nustačius nelegalų darbą, atsakingam asmeniui gali būti taikomos ne tik baudos, bet ir pareiga sumokėti nelegaliai dirbusiam asmeniui sulygtą atlyginimą už faktiškai dirbtą laikotarpį, kuris negali būti mažesnis nei trijų minimalių mėnesinių algų dydis. Be to, pakartotinių pažeidimų atveju sankcijos didėja reikšmingai“, – pažymi A. Borovko.
Be to, pasekmės yra dar platesnės. „Sorainen“ teisininkė atkreipia dėmesį, kad tokiose situacijose gali būti taikomi ir migraciniai ribojimai – atsisakoma išduoti ar panaikinami leidimai laikinai gyventi darbo pagrindu trečiųjų šalių piliečiams, o pats darbdavys gali būti pripažintas nepatikimu mokesčių mokėtoju. Praktikoje tai reiškia, kad vienas nustatytas pažeidimas gali paveikti ne tik konkretų projektą, bet ir įmonės galimybes ateityje pasitelkti užsieniečius ar dalyvauti tam tikrose veiklose.
Nelegalus darbas – rizika ir viešuosiuose pirkimuose
Viešųjų pirkimų kontekste nelegalus darbas statybose įgyja papildomą reikšmę. Kaip aiškina „Sorainen“ atstovė, tokie atvejai dažnai vertinami ne tik per darbo teisės ar administracinės atsakomybės prizmę, bet ir kaip viešųjų pirkimų sutarties pažeidimas.
„Viešųjų pirkimų kontekste nelegalus darbas neretai prilyginamas neišviešintai subrangai. Tai reiškia, kad problema vertinama kaip viešųjų pirkimų principų ir konkrečių sutarties sąlygų pažeidimas, net jei pats pažeidimas buvo nustatytas darbo teisės srityje“, – aiškina A. Borovko.
Tokiose situacijose perkančiosios organizacijos gali taikyti įvairias priemones – nuo reikalavimo pakeisti subrangovą ar pateikti paaiškinimus iki sutarties nutraukimo, tuo tarpu kitos perkančiosios organizacijos gali dėl šio pažeidimo pašalinti tiekėją iš ateities pirkimų procedūrų. Nors viešųjų pirkimų taisyklės ne visais atvejais numato automatinį sutarties nutraukimą, sprendžiant dėl tiekėjo patikimumo vertinama visa pažeidimo visuma, įskaitant jo pobūdį, mastą ir tai, kaip tiekėjas reagavo į nustatytą situaciją.
Kaip VDI nustato pažeidimus ir atsakomybę
Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Dalius Čeponas nurodo, kad nelegalaus darbo patikrinimas statybų sektoriuje pradedamas nuo faktinės situacijos statybvietėje fiksavimo. Pirmiausia nustatoma, kokie asmenys tuo metu atlieka statybos darbus, ir tikrinama, ar jie turi galiojančius skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodus.
„Patikrinimo metu pirmiausia identifikuojami visi statybos darbus atliekantys asmenys ir tikrinama, ar jie turi galiojantį SDAIK. Nustačius asmenis, kurie tokio kodo neturi, vertinama, kam buvo pavesta statybvietės kontrolė ir kas pagal įstatymą laikomas atsakingu subjektu“, – aiškina D. Čeponas.
VDI praktikoje atsakomybė visais atvejais siejama su statytoju, užsakovu arba vienu įgaliotu rangovu. Kaip pabrėžia VDI atstovas, institucija nevertina faktinių susitarimų ar darbo organizavimo detalių tarp rangovų ir subrangovų, jei pagal sutartis ir teisės aktus kontrolę užsakovas priskyrė konkrečiam rangovui.
„Jeigu statytojas nėra paskyręs įgalioto rangovo, atsakomybė tenka statytojui, užsakovui. Jeigu statybvietės kontrolė perduota rangovui, tačiau jis neužtikrino, kad objekte dirbtų tik teisėtai esantys asmenys, atsakomybė taikoma rangovui“, – nurodo D. Čeponas.
VDI taip pat pažymi, kad statybų sektorius išlieka viena prioritetinių sričių nelegalaus darbo kontrolės požiūriu. Todėl patikrinimai statybvietėse ir statybos objektuose planuojami nuosekliai, o atsakomybės taikymas grindžiamas siekiu užtikrinti aiškų ir vienodą teisės normų taikymą.
About the Author
