Ne kasdien sutinkami, bet pasižymi didele svarba tiek verslams, tiek ir visiems gyventojams: taip apibūdinami kredito biurai. Nors jų veikla nėra akivaizdžiai matoma, kredito biurų paslaugomis kasdien naudojasi patys įvairiausi verslai: nuo telekomunikacijų bendrovių iki bankų bei kitų įstaigų, rašoma „Creditinfo Lietuva“ pranešime žiniasklaidai.
„Kredito biurai – neatsiejama finansinės sistemos dalis. Čia dirbantys ekspertai, jų kuriamos analitinės sistemos padeda verslo subjektams objektyviai vertinti riziką, užtikrinti skaidrumą ir priimti duomenimis grįstus sprendimus. Tokiu būdu prisidedama prie visos šalies finansinės sveikatos tvarumo“, – sako „Creditinfo Lietuva“ generalinis direktorius Jonas Lukošius.
Dviejų šimtmečių istorija
Lietuvoje kredito biurai veikia kone tris dešimtmečius, tačiau pasaulinė jų istorija prasidėjo prieš maždaug 200 metų.
Dar XIX amžiuje, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), didmenininkai ir prekybininkai pradėjo teikti prekybinius kreditus mažmenininkams, kurių asmeniškai nepažinojo. Siekiant suvaldyti galimas rizikas, jie sukūrė informacijos mainų tinklus ir „kredito registrus“ apie besiskolinančias įmones bei asmenis. Anot J. Lukošiaus, tokie registrai dažnai buvo grindžiami reputacija ir mokėjimo įpročiais, o kartais – ir labai subjektyviais vertinimais ir netgi tapdavo diskriminuojantys.
„Skolinant neretai būdavo vadovaujamasi ir asmenine nuomone apie besiskolinantį subjektą. Vis dėlto, kreditorius skolindavo pinigus nebūtinai pažįstamiems žmonėms, ir tokiose situacijose praversdavo tuometiniai „kredito registrai“, tarnaujantys kitiems komerciniams subjektams. Pavyzdžiui, situacijose, kai skolininkas imdavo ir pradingdavo kur nors į JAV gilumą, ir būdavo mažai vilčių jį surasti“, – teigia J. Lukošius.
Įdomus faktas, kokiu būdu seniau būdavo renkami duomenys. Ankstyvieji kreditų vadybininkai, dirbantys bankuose ir prekybos vietose, asmeniškai susitikdavo su paskolų gavėjais ir interviu būdu subjektyviai vertindavo skolininkų asmenybes bei prisiimamą atsakomybę. Specialistams tai leisdavo įvertinti, ar besiskolinantis asmuo yra pakankamai atsakingas, brandus bei suvokiantis prisiimamą atsakomybę.
„Tokia tvarka buvo išplitusi maždaug iki praėjusio amžiaus vidurio, kol kredito ataskaitų rengimo neperėmė kompiuteriai. Nuo tada šis sektorius tapo itin konsoliduotas. Jei visose JAV anuomet veikė per 2 tūkst. kredito biurų, per maždaug du dešimtmečius jų skaičius krito drastiškai – iki vos penkių“, – teigia J. Lukošius. Anot jo, tai įvyko dėl sparčios kompiuterizacijos – duomenų apdorojimas tapo brangia, technologijų ir masto ekonomijos reikalaujančia veikla. Mažesni, vietiniu principu veikiantys biurai nebegalėjo konkuruoti su nacionalines duomenų bazes kuriančiais žaidėjais.
„Vis dėlto, net ir tokia sistema iš pradžių buvo gana netiksli. Todėl daugelis šalių įvedė konkrečias taisykles dėl kredito reitingo vertinimo tikslumo, ginčų sprendimo, asmens duomenų privatumo ir saugojimo ir pan. Turime daug veiksnių, su kuriais pavieniams finansinių paslaugų teikėjams gali būti sunku susitvarkyti, o tai gali lemti ir informacijos netikslumus. Dėl to kredito biurai ir egzistuoja tam, kad kuo labiau sumažėtų informacijos asimetrija tarp kreditorių ir besiskolinančiųjų“, – sako J. Lukošius.
Kaip veikia Lietuvoje esantys kreditų biurai?
Paklaustas, kaip Lietuvoje veiklą vykdo kredito biurai, J. Lukošius paaiškina, jog tokios specializuotos įmonės kaupia ir sistemina informaciją apie asmenų finansinių įsipareigojimų vykdymą. Anot jo, tokiu būdu padedama rinkos dalyviams objektyviau įvertinti mokumą.
„Informacija apie gyventojus renkama tam, kad tinkamai ir korektiškai veiktų bendra šalies kredito istorijos sistema. Įprastai kredito biurai padeda finansų įstaigoms, verslui, valstybinėms institucijoms ir patiems gyventojams įsivertinti asmens mokumą. Jei tokios centralizuotos sistemos nebūtų, duomenų kaupimas ir patikrinimas būtų gerokai sudėtingesnis, truktų itin ilgai ir būtų mažiau efektyvus“, – teigia ekspertas.
Jis patikslina, kad kredito biuro sistemoje kaupiami tik tie duomenys, kurie atspindi finansinių įsipareigojimų vykdymą. Be to, jie teikiami tik toms įmonėms ir institucijoms, kurios turi aiškų teisinį pagrindą ir teisėtą tikslą tokią informaciją gauti.
„Tai gali būti bankai, kitos finansų įstaigos, telekomunikacijų, komunalinių paslaugų bendrovės, draudikai, skolų išieškojimo ar kitos įmonės. Pati informacija apie konkrečius asmenis yra teikiama tik tada, kai ji reikalinga sprendimui dėl konkretaus finansinio įsipareigojimo ir paslaugos suteikimo priimti“, – paaiškina J. Lukošius.
Ir patikimas informacijos šaltinis, ir veiksmingas tarpininkas
Naujo telefono įsigijimas išsimokėtinai, automobilio lizingas, būsto paskola – tik keli finansiniai sprendimai, dėl kurių įmonės inicijuoja asmens patikrinimą kredito biuro sistemoje. Kaip teigia J. Lukošius, tokie patikrinimai yra svarbūs dėl labai paprastos priežasties: jie padeda užtikrinti atsakingą skolinimą.
„Kai žmogus planuoja imti paskolą ar pirkti prekę išsimokėtinai, paslaugos teikėjas privalo įvertinti, ar klientas galės tą įsipareigojimą įvykdyti. Tokia tvarka veikia kaip abipusis saugiklis: žmogui – nuo jo galimybes viršijančios finansinės naštos, o įmonę – nuo nepagrįstos kredito rizikos. Šios taisyklės nustatytos Lietuvos banko patvirtintuose Atsakingojo skolinimo nuostatuose, kurių privalo laikytis visos finansinio skolinimo paslaugas teikiančios įstaigos. Šiuo atveju, kredito biurai veikia kaip patikimas informacijos šaltinis, padedantis įgyvendinti minimus nuostatus ir prisidedantis prie šalies finansų sistemos tvarumo“, – sako „Creditinfo Lietuva“ generalinis direktorius.
About the Author
