Kovo 15 d. MO muziejuje – paskutinė galimybė pamatyti parodą „Amžinai laikina“ (kuratorės prof. dr. Giedrė Mickūnaitė ir Dovilė Barcytė), laikui nepavaldžius egzistencinius klausimus tyrinėjančią per senosios ir šiuolaikinės dailės susitikimą. Ilgąjį parodos uždarymo savaitgalį jau kovo 13 d., penktadienį, pradės dr. Mildos Pivoriūtės pranešimas tema, daugeliui esančia tabu: sociologė kvies su lengvumu ir humoru pasikalbėti apie amžiniausią ir bendražmogiškiausią reiškinį – mirtį.Parodoje – amžini ir universalūs klausimai Per 160 kūrinių, apimančių laikotarpį nuo Viduramžių iki šių dienų, MO muziejus lankytojus nuo praėjusių metų spalio kvietė apmąstyti tai, kaip skirtingos epochos siūlo vis kitokius – o kartais ir stebėtinai panašius, – atsakymus į amžinuosius klausimus. Santykis su savimi, kitais ir pasauliu, besiskleidžiantis per dailės istoriją, parodoje tyrinėjamas per skirtingus pjūvius – žvelgiant į kūną, meilę, bendrystę, darbo ir tiesos sampratas. Neaplenkiamas ir humoras, bene visais laikais padėjęs lengviau prisiliesti prie dažnai sudėtingų ir nepatogių temų. Būtent tokia juoko nevengianti prieiga artima sociologei, Vilniaus universiteto dėstytojai ir tyrėjai, „Jaunimo linijos“ valdybos narei dr. Mildai Pivoriūtei, kuri kovo 13 d., penktadienį, 18 valandą MO muziejaus renginių salėje parodą „Amžinai laikina“ išlydės pranešimu „Su mirtadieniu!“. Pastebimas susvetimėjimas su mirtimi Kurį laiką aktyviai tyrinėjanti mirties temą sociologė dalinasi, kad apsilankymas parodoje leido dar kartą apmąstyti šios temos amžinumą bei universalumą, čia pat pripažįstant – šiuolaikinėje visuomenėje jos ypatingai vengiame. „Mirties tema – amžinai svarbus klausimas, jis yra vienas iš nedaugelio bendražmogiškų dalykų, nepriklausomų nuo epochos, kultūrinių, socialinių, ekonominių ar kitų aplinkybių. Ši tema – nepavaldi laikui, nors esama žmonių, tikinčių, kad kitu laikmečiu žmonija jau gebės mirtį atitolinti ar net jos išvengti“, – teigia M. Pivoriūtė. Ji pabrėžia, kad nepaisant mirties universalumo žmogiškajai patirčiai, tradicinės ir modernios visuomenės santykis su ja radikaliai skiriasi. Šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas susvetimėjimas su mirtimi, pokalbiai šia tema išstumiami tiek iš viešosios erdvės, tiek iš artimųjų pokalbių. „Šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse ypač vertinama jaunystė, grožis, produktyvumas ir sėkmė, todėl mums yra sunku senti, patirti nykimą ir numirti. Kartais sakau, kad galiausiai mes visi tapsim nesėkmingi, nes mirtis niekada neįvyksta iš laimės ar džiaugsmo – ją kaskart sukelia senatvė, liga, nelaimė, dalykai, visiškai prieštaraujantys žmonių geidžiamiems dalykams. Mūsų kultūroje sudėtinga senėjimui ir mirčiai suteikti prasmę“, – pastebi mokslininkė. Pokalbis apie mirtį gali veikti terapiškai Nors kalbėtis apie mirtį dažnai vengiama ir nedrįstama ne tik kasdienybėje, bet ir susidūrus su jos neišvengiamybe, pavyzdžiui, artimajam susirgus nepagydoma liga, M. Pivoriūtė teigia – šios temos prisileidimas, galimybė ją reflektuoti ne vienam žmogui suveikia terapiškai. Mokslininkė šia tema pasakoja susidomėjusi prieš dešimtmetį, įkvėpta pokalbio su morgo darbuotoju ir apmąsčiusi, kaip keičiasi žmogaus santykis su mirtimi, ją patiriant kaip natūralią kiekvienos dienos dalį. Dabar sociologė ne tik aktyviai tyrinėja šią temą, bet ir dalinasi savo atradimais su kitais. Vis dažniau apie mirtį jai tenka kalbėti netikėtuose kontekstuose, pavyzdžiui, su įmonių komandomis. Anot mokslininkės, neretai žmonės įsivaizduoja, kad pokalbiai apie mirtį turėtų nuteikti neigiamai, nuliūdinti, tačiau po jų supranta, jog tai – bendražmogiškai aktuali ir mus visus liečianti tema. „Kai tokiomis temomis nekalbi, dažniausiai ir nepatogu jomis kalbėti, nežinai, kokį poveikį jos turės. Kai kuriems tai suveikia terapiškai ar net leidžia susimąstyti, kaip norėtų, kad atrodytų jų gyvenimo pabaiga“, – įžvalgomis dalinasi M. Pivoriūtė. Vienu iš būdų reflektuoti savo mirtingumą yra ir menas bei kūryba – dažnai būtent ji išlieka, nutrūkus žmogaus fiziniam gyvenimui. „Kai kuriuos žmones būtent supratimas apie gyvenimo baigtinumą įkvepia kurti, kadangi žmogus suvokia turintis ribotą laiką ir norintis kažką palikti po savęs“, – teigia mokslininkė. Būtent tokią – šviesią, raminančią ir nestokojančią humoro – perspektyvą M. Pivoriūtė MO lankytojams žada parodą išlydėsiančiame pranešime. Dr. Mildos Pivoriūtės pranešimas „Su mirtadieniu!“ – kovo 13 d. 18 val. MO muziejuje. Didžioji MO paroda „Amžinai laikina“ veikia iki kovo 15 d.
About the Author
