Smulkiajam ir vidutiniam verslui plečiantis, neretai nesubalansuoti finansų srautai šį augimą ima stabdyti. Sprendimas – skolintis ar naudoti nuosavą kapitalą – gali ne tik paveikti kasdienę įmonės veiklą, bet ir turėti įtakos ilgalaikiam verslo stabilumui. Į ką įmonės turėtų atkreipti dėmesį planuodamos plėtrą ir kokios klaidos dažniausios?
2025-ųjų metų viduryje visoje Europoje atliktos apklausos metu daugiau nei 17 tūkst. smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) įmonių buvo pasiteirauta apie jų situaciją bei ekonominės veiklos perspektyvas. Lyginant su 2021 m., beveik pusė įmonių augino tiek apyvartą, tiek darbuotojų skaičių. Žvelgiant į ateitį, 67 proc. įmonių pareiškė, jog tikisi tolesnio apyvartos augimo, o 46 proc. mano, kad didins savo darbuotojų skaičių.
Bet kurios įmonės plėtra reikalauja nemenkų finansinių investicijų. Kadangi tiek visoje Europoje, tiek Lietuvoje SVV yra vienas svarbiausių ekonomikos variklių, klausimas, kaip šios įmonės finansuoja savo plėtrą, yra svarbus ne tik pačiam verslui, bet ir visai šalies ekonomikai.
„Smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms augant, anksčiau ar vėliau iškyla klausimas – kaip subalansuoti finansinius srautus, kad būtų įgyvendinti ir norimi plėtros planai, ir išlaikytas įmonės stabilumas? Kokį finansavimo būdą pasirinkti – naudoti nuosavą kapitalą ar skolintis?“, – pasakoja „Urbo“ banko Verslo tarnybos direktorius Julius Ivaška.
Banko atstovas pabrėžia, jog kiekviena SVV įmonė atitinkamus sprendimus priima įvertinusi visas aplinkybes – kiek lėšų konkrečiu momentu bei kokiems poreikiams reikia ir kokią riziką jos gali prisiimti.
Iš kokių finansavimo šaltinių renkasi verslas?
Pasak J. Ivaškos, SVV įmonės įprastai turi kelis pagrindinius savo veiklos finansavimo šaltinius. Vienas jų – paskola iš banko ar kitų finansų institucijų.
„Paskolą logiškiausia imti tuomet, kai lėšų prireikia naujoms investicijoms: į įrangą, nekilnojamąjį turtą, technologijas ar apyvartiniam kapitalui. Alternatyva – reikalingo kapitalo pritraukimas iš investuotojų, mainais jiems suteikiant dalį įmonės akcijų. Antruoju būdu gautų lėšų nereikia grąžinti taip, kaip paskolos, tačiau įmonės savininkams tenka dalintis verslo valdymu ir būsimu pelnu“, – pasakoja J. Ivaška.
Pasak „Urbo“ atstovo, pasirinkimas tarp šių dviejų finansavimo šaltinių dažniausiai priklauso nuo įmonės brandos, augimo tempo ir prisiimamo rizikos lygio.
„Jei įmonė turi stabilias pajamas ir gali prognozuoti savo pinigų srautus, dažniausiai racionalu rinktis paskolą. O kai verslas dar tik kuria naują produktą, žengia į naujas rinkas ar sparčiai plečiasi, kapitalo iš investuotojų pritraukimas gali būti saugesnis pasirinkimas“, – skirtumą paaiškina J. Ivaška.
Alternatyvūs finansavimo šaltiniai
Finansų ekspertas atkreipia dėmesį ir į kitus, nors mažiau populiarius, bet įmanomus verslo finansavimo būdus.
„Iš alternatyvių finansavimo šaltinių pirmiausiai reikia paminėti Europos Sąjungos (ES) fondų ir valstybės paramą. Nors pretenduoti į šias lėšas gali ne visos SVV įmonės, nemažai jų daliai tai yra labai svarbus lėšų šaltinis, nors kartais ir pernelyg ilgai užtrunkantis įgyvendinti“, – pastebi J. Ivaška.
Spaudimą kasdienės veiklos finansams gali sumažinti ir lizingas, nereikalaujantis didelės pradinės investicijos ir kuriuo galima finansuotis įmonės transportą, įrangą ar techniką.
„Turint gerus santykius su tiekėjais ir partneriais, verslas gali pasinaudoti ir tokiais apyvartinio kapitalo finansavimo instrumentais kaip faktoringas ar tiekėjų kreditas. Faktoringo atveju finansų įmonė iš karto išmoka didžiąją dalį išrašytos sąskaitos sumos, o pinigus iš pirkėjo susigrąžina vėliau. Susitarus su tiekėjais, galima mėnesiui ar keliems atidėti mokėjimą už įsigytas žaliavas ar paslaugas ir taip pagerinti trumpalaikį įmonės likvidumą“, – pasakoja J. Ivaška.
Klaidos, kurios verslui kainuoja brangiausiai
Su SVV glaudžiai dirbančio banko atstovas pastebi, kad, planuodamos plėtrą, smulkios ir vidutinės įmonės dažniausiai susiduria su keliomis pasikartojančiomis klaidomis. Viena dažniausių – pernelyg didelis skolinimasis, kai verslas per daug optimistiškai vertina būsimus pinigų srautus ir prisiima didesnius finansinius įsipareigojimus nei gali sklandžiai aptarnauti.
„Dar viena dažna klaida – kai verslo savininkai, norėdami patenkinti sąlyginai nedidelį finansavimo poreikį, investuotojams atiduoda pernelyg didelę įmonės akcijų dalį. Vėliau, kai prireikia naujų investicijų, savininkams gali būti sudėtingiau išlaikyti kontrolę ar suderinti interesus su naujais investuotojais“, – pažymi J. Ivaška.
Dar viena dažnai pasitaikanti problema, pasak finansų eksperto, yra netinkamai pasirinktas finansavimo tipas – pavyzdžiui, ilgalaikės investicijos finansuojamos trumpalaikėmis paskolomis, o tai sukuria papildomą spaudimą įmonės pinigų srautams.
Finansavimo sprendimus verta planuoti iš anksto
Pasak J. Ivaškos, viena svarbiausių taisyklių verslui – apie finansavimą galvoti dar prieš tai, kai atsiranda realus pinigų poreikis.
„Finansavimo sprendimus geriausia planuoti iš anksto, kai verslas dar turi pasirinkimų ir gali ramiai įvertinti skirtingas alternatyvas. Tuomet galima pasirinkti optimalų finansavimo modelį, o ne skubėti priimti sprendimus, kai lėšų reikia tiesiog čia ir dabar“, – pabrėžia jis.
Daug dirbdamas su smulkaus ir vidutinio verslo atstovais, J. Ivaška taip pat pastebi, kad SVV įmonės Lietuvoje yra labai iniciatyvios, kūrybiškos ir veržlios.
„Šį veržlumą suderinus su tinkamai parinktais finansavimo instrumentais, atsiranda visos prielaidos sėkmingai ir tvariai verslo plėtrai“, – apibendrina J. Ivaška.
About the Author
