Viešojoje erdvėje, mūsų dėmesį vis dažniau patraukia savišvietos temos, psichologų ir specialistų patarimai. Aplink išties gausu informacijos, tačiau sau ir toliau užduodame klausimą – kodėl žinome tiek daug, bet keičiamės taip lėtai? Atsakymo paieškos gali nuvesti prie patyriminio ugdymo – metodo, kuriame svarbiausia ne perteikta informacija, o asmeninė patirtis ir refleksija. Vis daugiau organizacijų, mokyklų ir komandų renkasi patyriminių mokymų formatą. Tačiau kuo tai skiriasi nuo įprastų seminarų ar paskaitų? Kodėl dalyviai išeina ne tik su naujomis žiniomis, bet ir su realiais pokyčiais? Į šiuos ir kitus klausimus, per praktinių mokymų ir sistemingo ugdymo prizmę, atsako organizacijos „Mostai“ mokymų programų vadovai.
Organizacijos „Mostai“ mokymų partneris ir švietimo programų plėtros vadovas Gintautas Katulis paaiškina, kad patyriminiai mokymai – tai mokymasis per asmeninę patirtį, kai svarbiausia yra ne išgirsta informacija, o tai, ką patys apmąstome. Čia svarbiausias ne rezultatas, o pats procesas ir tai ką suprantame apie save bei kitus.
„Pats terminas patyriminiai mokymai – apibrėžia mokymąsi, kurio centre yra patirtis. Kuomet žmonės kalba apie patirtinį ugdymą, dažniausiai jie turi omenyje vieną iš dviejų pagrindinių mokymosi būdų. Pirmasis būdas yra labiausiai paplitęs formaliajame švietime, jis remiasi principu „mokausi darydamas“. Antrasis, būdingas neformaliajam švietimui ir tai sričiai į kurią orientuojamės mes. Jis akcentuoja minkštųjų įgūdžių ir refleksijos ugdymą per patirtį. Minkštieji įgūdžiai – tai kaip mes bendraujame, bendradarbiaujame, planuojame. Patirtiniame ugdyme svarbiausia ne rezultatas, o procesas – kaip veikiame kartu ir ko apie save išmokome”, – sako G. Katulis.
Pasak psichologo ir švietimo programų plėtros vadovo, individuali terapija yra pokalbis, tačiau joje trūksta tiesioginės patirties. Tuo tarpu patyriminiai mokymai orientuoti į dalyvių aktyvų įsitraukimą ir progresą – svarbiausia ne tik veikti, bet ir reflektuoti savo patirtį bei ieškoti atsakymų į kylančius klausimus.
„Individualioje, egzistencinėje terapijoje turime pokalbį, tačiau neturime patyrimo. Situacija kitokia, jeigu kalbame apie teatro arba dailės terapiją, kuriose nemaža dalimi yra taikomas patirtinis ugdymas, tik orientacija yra į savęs tyrinėjimą skirtą gyti, o ne geriau dirbti komandoje. Iš esmės, patirtinis ugdymas gali būti taikomas tiek koučinge, tiek terapijoje, tiek kaip dalis kitų mokymų. Vertėtų pažiūrėti į tai, kaip į veikimo būdą, kurio metu mes kviečiame dalyvius refleksijos būdu analizuoti patirtį.
Patirtinių mokymų metu dalyviai kviečiami pažinti savo vidinę laikyseną, tačiau tai nėra tiesioginė pagalba ar terapija. Tai labiau – darymo forma, kurios metu yra skiriamas laikas ir erdvė patyrimui. Stiprioji šių mokymų pusė yra tai, kad patyrimas vyksta tą pačią dieną ir dažnai būna žaismingas, todėl naują informaciją galima analizuoti lengviau ir natūraliau“, – aiškino pašnekovas.
Kodėl sustoti ir apmąstyti nėra lengva?
Anot organizacijos „Mostai“ švietimo programų plėtros vadovo, svarbiausia patyriminių mokymų dalis yra patirties apmąstymas – būtent tai suteikia veikloms prasmę ir leidžia iš jų išsinešti realią naudą. Jei ši dalis praleidžiama, visa patirtis gali likti tik maloniu, bet paviršutinišku užsiėmimu.
„Refleksija yra esmė, be jos taikyti patirtinį ugdymą nėra verta. Pagrindinė patyrimo vertė – galimybė analizuoti savo patirtį, jei to nedarome, tai liks tik smagiu užsiėmimu. Šioje vietoje pasireiškia ir mokymų vedėjo kompetencija – pakviesti dalyvius reflektuoti nėra lengva. Refleksija reikalauja sąmoningų pastangų ir vidinio atvirumo. Tai ne automatinis procesas – tam reikia laiko, dėmesio ir noro pažvelgti į savo veiksmus, mintis bei jausmus. Be to, giliau analizuodami patirtį galime susidurti su nepatogiomis įžvalgomis apie save, todėl natūralu, kad smegenys linkusios rinktis paprastesnį kelią – judėti toliau, o ne sustoti ir gilintis.
Paskaitų formate dažnai susiduriame su iliuzija, jog jei pateiksime gilias įžvalgas žmogus ims giliai mąstyti. Iš tikrųjų, gilios mintys yra prasmingos tik tuomet, kai žmogus pats jas pasiekia, o tai įmanoma tik per refleksiją. Svarbu suprasti, kad niekas negali kasti giliau už save, todėl patirtiniuose mokymuose dalyvių patyrimo lygiai natūraliai skiriasi“, – dalinosi įžvalgomis jis.
Raktas į ilgalaikį pokytį – leisti sau sulėtėti
Pasak psichologo G. Katulio, ilgalaikis pokytis gimsta iš lėtumo. Jis pabrėžia, jog šiuose mokymuose būtinas laikas ir saugi erdvė. Toks sulėtėjimas leidžia sustoti, apmąstyti ir iš tiesų patirti, o saugumo jausmas grupėje padeda atvirai reflektuoti. Tačiau kas lemia, kad patyriminiai mokymai iš tiesų sukeltų ilgalaikį pokytį?
„Lėtumas leidžia sukurti ilgalaikį pokytį. Kartais visą dieną dalyvis nagrinėja vieną klausimą, pavyzdžiui: kaip aš įgarsinu savo idėjas grupėje? Galbūt atrodo labai mažai, tačiau grįžus į realų gyvenimą ir įgarsinus savo mintis, – pokytis gali būti milžiniškas.
Kad patyriminiai mokymai iš tiesų būtų veiksmingi, reikia laiko ir erdvės. Patirtinio ugdymo centre – sulėtėjimas, laiko ir pastangų skyrimas pagalvoti ir pabūti su situacija. Tokioms patirtims reikia laiko, todėl beveik niekada nesiūlome trumpų mokymų.
Erdvė taip pat svarbi, jeigu mokymų metu vietoje refleksijos įlendu į elektroninį paštą – mokymasis nevyksta. Mokymų veiksmingumui būtinas ir saugumas, jei grupėje nesijaučiu saugiai atvirai reflektuoti, tai taip pat gali stabdyti augimą“, – vardijo psichologas.
Patyriminių mokymų nauda ir organizacijos atspindys mokymų metu
„Mostai“ organizacijos vadovas ir komandų ugdymo ekspertas Lukas Kulikauskas-Maršantas teigia, jog patyriminiai mokymai organizacijoms ir vadovams suteikia galimybę realiai pamatyti, kaip veikia jų komanda – kokios jos stiprybės, o kur kyla sunkumai. Mokymuose sudaromos sąlygos komandai veikti natūraliai, atkreipti dėmesį į esminius klausimus ar situacijas, kurių kasdieniniame darbo tempe dažnai nepavyksta pastebėti ar apmąstyti.
„Verslams, organizacijoms ar vadovams – patyriminiai mokymai padeda pamatyti komandos stipriąsias ir silpnąsias puses. Mokymų metu mes nepasakojame, kaip komanda turėtų veikti, bet sudarome sąlygas jai veikti taip, kaip ji veikia iš tikrųjų. Komanda labai dažnai atspindi visą organizaciją, kaip joje priimami sprendimai, kaip pasiskirsto atsakomybės, kas turi balsą, o kas lieka neišgirstas. Mokymų metu atsiskleidžiančios stiprybės ar silpnybės nebūtinai reiškia individualią atsakomybę, dažnai jos atspindi sisteminius dalykus – vadybinius sprendimus, neįvardytas normas ar saugumo lygį organizacijoje.
Patirtiniuose mokymuose erdvė skiriama tyrinėjimui. Kol esame darbiniame režime – esame tempe, todėl dažnai neturime laiko sustoti ir apmąstyti svarbių klausimų. Vadovams mokymai gali suteikti įžvalgų apie tai, kaip jų vadovavimas ar kuriama sistema veikia komandos santykius ir rezultatus. Esant pakankamam saugumui atsiranda drąsos kvestionuoti, konfrontuoti, kalbėtis apie ribas“, – dalinosi patirtimi L. Kulikauskas-Maršantas.
Pasak komandų ugdymo eksperto, po patyriminių mokymų komandose atsiranda daugiau aiškumo, dalyviai geriau supranta vieni kitų lūkesčius. Ekspertas sako, jog komandose pastebi ne tik pokytį, bet ir pasikeitusį bendrą supratimą dėl komunikacijos ir atsakomybių – ypač tų, kurios nėra įtrauktos į oficialius pareigų aprašymus, bet yra būtinos sklandžiam darbui.
„Dažnai gyvename su interpretacijomis, kurios nebūtinai atitinka realybę. Išgirdus vieniems kitus ir pasidalinus patirtimi, atsiranda susitarimai dėl komunikacijos bei grįžtamojo ryšio. Rezultatas nebūtinai yra pokytis, bet realybės supratimas ir lūkesčių suderinimas. Komandos nariai aiškiau žino, ko tikėtis vieni iš kitų, o vadovai – ko gali tikėtis iš savęs.
Kompleksiški šiuolaikiniai iššūkiai reikalauja komandos iniciatyvos, todėl aiškesnis susitarimas, kas už ką atsakingas, dažnai tampa labiausiai apčiuopiamu rezultatu. Tai sritys, kurios nėra įtrauktos į oficialius pareigų aprašymus, bet būtinos sklandžiam darbui ir aiškumui, kaip komanda juda kartu“, – atviravo L. Kulikauskas-Maršantas.
About the Author
