Kas nutinka drabužiui, kurio niekas nenuperka, arba kuris grąžinamas dėl netikusio dydžio, spalvos ar modelio? Daugelis įsivaizduoja, kad tokie drabužiai galiausiai atsiduria išpardavimų lentynose, antrinėje rinkoje arba yra paaukojami labdarai. Tačiau realybė dažnai visai kitokia – didelė dalis neparduotų ar grąžintų drabužių į lentynas nebegrįžta: keliauja į sąvartynus arba yra sudeginami.
Sunaikinamos tekstilės mastai – įspūdingi
Europos Sąjungoje sparčiai augant internetinei prekybai ir vis labiau įsitvirtinant greitajai madai, didėja ir neparduotų bei grąžinamų tekstilės gaminių kiekiai. Neparduotą produkciją sandėliuoti brangu, nuolatiniai išpardavimai gali silpninti prekės ženklą – tai tik dalis priežasčių, dėl kurių maždaug 4–9 proc. tekstilės gaminių tiesiog sunaikinami.
Kasmet sunaikinant 264–594 tūkst. tonų neparduotų tekstilės gaminių, sugeneruojama apie 5,6 mln. tonų CO₂ emisijų – tiek, kiek 2021 m. išmetė visa Švedija. Net jei kilogramas tekstilės kainuotų 3–5 eurus, per metus sunaikinamos produkcijos vertė galėtų siekti 1–3 mlrd. eurų. Vien Prancūzijoje neparduotų prekių sunaikinama už 630 mln. eurų, o Vokietijoje sąvartynuose kasmet atsiduria beveik 20 mln. grąžintų prekių.
Vieniems džinsams pagaminti reikia apie 7 tūkst. litrų, o medvilniniams marškinėliams – apie 2,7 tūkst. litrų vandens. Sintetinių pluoštų gamyba, sudaranti didžiąją dalį greitosios mados drabužių, sunaudoja daug cheminių medžiagų ir energijos. Dalis neparduotų gaminių iškeliauja į trečiąsias šalis, kur galiausiai tampa atliekomis.
Europos Komisija vasarį patvirtino naujas taisykles, skirtas stabdyti neparduotų drabužių, avalynės ir aksesuarų naikinimą – šiuo žingsniu siekiama mažinti tekstilės pramonės daromą žalą.
Draudimas naikinti neparduotus drabužius ir avalynę, išskyrus atvejus, jei jie sugadinti, didelėms įmonėms įsigalios 2026-ųjų liepos mėnesį, vidutinėms įmonėms – 2030 metais.
Didelės įmonės jau dabar įpareigotos pranešti, kiek savo produkcijos išmetė, ir nurodyti priežastis, kodėl tai padarė, vidutinės tą darys nuo 2030-ųjų.
„Naujosios taisyklės ne tik padės mažinti tekstilės atliekų kiekį, bet ir padės lengviau konkuruoti įmonėms, kurios jau dabar investuoja į atsakingesnį planavimą, perdirbimą, atnaujinimą ar antrines rinkas. Nesiimant papildomų žingsnių, tekstilės pramonėje būtų eikvojama vis daugiau išteklių, toliau augtų anglies dvideginio emisijos, plėstųsi sąvartynai, o klimato kaitos padarinių sprendimas pareikalautų dar daugiau pastangų bei lėšų“, – teigė viešosios įstaigos „Tekstilės tvarkymas“ vadovė Kristina Juškevičienė.
Įsigalioja ne tik draudimas naikinti neparduotus tekstilės gaminius: gamintojai įpareigoti kurti skaitmeninį produkto pasą, leidžiantį vartotojams sužinoti apie gaminio tvarumą, ilgaamžiškumą, taisymo ir perdirbimo galimybes.
„Neabejoju, jog šis žingsnis įpareigos gamintojus permąstyti greitosios mados strategijas ir kurti drabužius, kurie tarnautų ilgiau ir atitiktų žiedinės ekonomikos modelį. Tai žymi vieną reikšmingiausių iki šiol tekstilės pramonės reguliavimo pokyčių ir aiškią poziciją – perprodukcija ir tylus švaistymas nebėra priimtini verslo modeliai“, – komentavo K. Juškevičienė.
Gamintojai prisiims daugiau atsakomybės
2025 metais Europos Parlamentas priėmė ir ilgai lauktus Atliekų pagrindų direktyvos pokyčius, kuriais visoje Europos Sąjungoje išplečiama tekstilės gamintojų atsakomybė.
Gamintojai ir importuotojai jau netrukus turės prisiimti atsakomybę už gaminį per visą jo gyvavimo ciklą – nuo gamybos iki surinkimo, pakartotinio naudojimo ir perdirbimo.
Atsakomybė reiškia ne tik finansinį indėlį į atliekų tvarkymo sistemą, bet ir aktyvų dalyvavimą sprendžiant problemą iš esmės: kuriant lengviau perdirbamus gaminius, mažinant perteklinę gamybą, užtikrinant audinių atsekamumą ir ilgaamžiškumą. Tai reiškia ir skaidrų informacijos teikimą vartotojui apie produkto sudėtį, gamybos sąlygas, galimybę jį perdirbti ar pataisyti.
Gamintojų ir importuotojų atsakomybės principą jau taiko Nyderlandai, Prancūzija.
Lietuvoje kol kas dar nėra galiojančio įstatymo, reglamentuojančio tekstilės gamintojų ir importuotojų atsakomybę, tačiau viešoji įstaiga „Tekstilės tvarkymas“, bendradarbiaudama su tekstilės gamintojais ir importuotojais, jau dabar ieško sprendimų, kaip sukurti ir įdiegti efektyviai veikiančią tekstilės atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemą Lietuvoje.
„Be tekstilės gamintojų ir importuotojų atsakomybės principo įgyvendinimo Lietuvoje neįmanoma tinkamai sutvarkyti tekstilės atliekų. Nuo jų sprendimų priklauso ne tik tai, kiek ir kokios tekstilės pasieks vartotojus, bet ir kokios kokybės, sudėties bei ilgaamžiškumo ji bus. Atsakomybė už tekstilės poveikį aplinkai prasideda būtent nuo gamintojo“, – pabrėžė viešosios įstaigos „Tekstilės tvarkymas“ vadovė.
Anot pašnekovės, atsakomybė reiškia ne tik finansinį indėlį į atliekų tvarkymo sistemą, bet ir aktyvų dalyvavimą sprendžiant problemą iš esmės: kuriant lengviau perdirbamus gaminius, mažinant perteklinę gamybą, užtikrinant audinių atsekamumą ir ilgaamžiškumą. Tai reiškia ir skaidrų informacijos teikimą vartotojui apie produkto sudėtį, gamybos sąlygas, galimybę jį perdirbti ar pataisyti.
About the Author
