JAV ir Izraelio karas su Iranu ir augantis nesaugumas laivybos maršrute per Hormūzo sąsiaurį vėl grąžino energijos tiekimo riziką į pirmąjį planą. Naftos kaina šoktelėjo, o investuotojai iš naujo perskaičiuoja, kiek kainuos „geopolitinis priedas“ degalų, logistikos ir energijos grandinėse.
Kodėl karas Persijos įlankoje taip greitai paveikia kainas Europoje?
GLIMSTEDT asocijuotasis partneris, energetikos teisės ir rinkų reguliavimo ekspertas, Vilniaus universiteto ES energetikos teisės dėstytojas Mindaugas Jablonskis pabrėžia, kad biržos kainos pačios savaime dar nėra galutinė suma, kurią moka didmeniniai klientai pasaulyje, tačiau jos yra pagrindinis orientyras visai tiekimo grandinei. „Biržos kaina sumokama už biržos sandorius. Tuo tarpu naftos prekyba tik orientuojasi į tas ateities sandorių biržoje rodiklių kainas – ir kontraktai dažniausiai nurodo, pavyzdžiui, Roterdamo naftos „Brent“ rodiklį skaičiuojant kontrakto kainą“, – aiškina jis.
Lietuvos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymas taip pat numato, kad, esant ekstremaliajai energetikos padėčiai, naftos produktų kainos negali viršyti Roterdamo regiono kainų. Nustatant dujų kainą imamos Nyderlandų gamtinių dujų kainų indekso ateities sandorių reikšmės. Net jei konkretus naftos krovinys buvo nupirktas seniau ar pagal ilgalaikį kontraktą, rinkos „nuotaika“ ir rizika įskaičiuojama jau į kitus ateities sandorius, draudimą, transportavimą ir atsargų valdymą. O kai geopolitika paliečia tokį „butelio kakliuką“ kaip Hormūzas, reakcija ateities kainoms būna žaibiška. Neatsitiktinai JAV ir sąjungininkai svarsto papildomas priemones laivybos apsaugai – nuo politinės (karo) rizikos perdraudimo programos iki karinių eskortų, nes be jų srautas per sąsiaurį gali strigti, o tai akimirksniu kelia kainas.
Antras kvėpavimas atsinaujinantiems ištekliams?
Iš pirmo žvilgsnio logika paprasta: brangsta nafta – atsiperka vėjas, saulė, baterijos, biokuras. Tačiau, pasak M. Jablonskio, čia slypi paradoksas: brangstanti nafta gali branginti ir pačią energetikos transformaciją, nes atsinaujinančios energetikos infrastruktūra taip pat priklauso nuo žaliavų, transporto ir globalių tiekimo grandinių.
„Naftos kainos pabrangimas sumaišo kortas visiems. Ne tik kad pabrangs energijos kaina, bet ir gaminys“, – sako M. Jablonskis, turėdamas omenyje įrangą – nuo saulės modulių iki vėjo turbinų komponentų. Tačiau vieną aiškią naudą krizės vis dėlto duoda: jos primena, kad laimi tie, kurie turi diversifikuotą energijos „portfelį“ ir atsargų bei infrastruktūros saugiklius. M. Jablonskis tai įvardija kaip esminę pamoką: ne viena technologija, o „kokteilis“ – vėjas, saulė, balansavimas, kaupimas, vietinė generacija, efektyvumas ir rezervai.
Ką tokie geopolitiniai šokai reiškia Lietuvai?
Pasak M. Jablonskio, Lietuvai vis dar svarbu pripažinti realybę: elektros kaina mūsų regione didžiąja dalimi formuojama bendroje rinkoje ir importo srautuose, todėl „atskirame turgelyje“ gyvenančios šalies modelio čia nebus. „Mes dalyvaujame dideliame turguje, o ne mažam vietiniam turgelyje“, – sako jis, lygindamas regioninę rinką su jachta, kuri turi būti pasiruošusi bangoms ir audroms.
Kita vertus, krizės metu išryškėja, ką galima padaryti (kokius namų darbus) Lietuvoje: stiprinti vietinę generaciją, pasirūpinti rezervais, greitinti šilumos taupymą (renovaciją) ir iš anksto nusimatyti, kokių investicinių pagalvių gali prireikti, jei privatūs investuotojai dėl rizikų pradės reikalauti didesnių garantijų ar patrauklesnių supirkimo sąlygų. Ši investuotojų logika jau matoma laivybos perdraudimo diskusijose – kai valstybės ieško būdų, kaip perdrausti riziką verslui, kad tiekimas apskritai vyktų.
Ar tai paspartins energetikos projektus Lietuvoje?
M. Jablonskis atkreipia dėmesį, kad tokie šokai dažnai tampa patogia priežastimi greitinti sprendimus, kurie anksčiau strigo. Tačiau lieka fundamentalus klausimas: ar pabrangs ne tik elektra, bet ir įranga, kurią reikia pirkti projektams įgyvendinti. Kitaip tariant, krizė gali paspartinti politinę valią, bet taip pat pabranginti pačią transformaciją.
Vis dėlto Lietuva į krizę žvelgia jau turėdama visai kitą atsinaujinančios energetikos bazę nei prieš kelerius metus – vėjo ir saulės pajėgumai auga, o 2025 m. vėjas, remiantis „WindEurope“ statistika, padengė apie trečdalį Lietuvos elektros poreikio. Tai reiškia, kad kiekvienas naujas geopolitinis sukrėtimas vis labiau veikia ne tik kainų lygį, bet ir tempą, kuriuo valstybės bei verslas renkasi investuoti į vietinę generaciją ir efektyvumą.
About the Author
