Nors įstatymai aiškiai numato, kad už vaiko sveikatą vienodai atsakingi abu tėvai, praktikoje ši atsakomybė vis dar dažniausiai tenka mamoms. Specialistai pastebi, kad visuomenėje ir sveikatos priežiūros sistemoje tebėra gajūs stereotipai, kurie ne tik didina mamoms tenkantį krūvį, bet ir riboja tėčių įsitraukimą. Eksperto teigimu, priežasčių, kodėl taip nutinka, yra kelios.
Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo vaikų teisėms ir jų apsaugai, taip pat tėvų įsitraukimui į vaikų auklėjimą bei priežiūrą buvo skiriamas didelis dėmesys. Šiuo metu galiojantys teisės aktai numato visą eilę tėvų teisių ir pareigų savo vaikų atžvilgiu – dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos ir sudaryti palankias sąlygas visapusiškai vystytis.
Gyvybės mokslų teisės ekspertas – ir dviejų vaikų tėtis – Andrej Rudanov pabrėžia, kad rūpinimasis vaiko sveikata apima ne tik gydymą, bet ir sveikatos raštingumo formavimą, savalaikį kreipimąsi į gydytojus bei specialistų rekomendacijų laikymąsi.
„Už tokių veiksmų atlikimą yra atsakingi abu tėvai – tiek tėtis, tiek mama bendrai ir vienodai. Ir tėvai negali atsisakyti nuo šių teisių ir pareigų savo nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Toks atsisakymas negalioja“, – primena A. Rudanov.
Tačiau kyla klausimas, ar ši įstatyminė nuostata iš tiesų veikia kasdienėje praktikoje.
Mamos atsakomybė ir nematomas krūvis
Per pastaruosius dešimtmečius tėvų vaidmenys keitėsi, tačiau visuomenėje vis dar gajūs lyčių stereotipai, susiję su vaikų priežiūra. Mama dažnai laikoma pagrindine globėja ir emocine atrama, o tėtis – šeimos išlaikytoju arba pagalbiniu asmeniu. Tokios nuostatos formuoja ne tik šeimos lūkesčius, bet ir sprendimus dėl vaikų sveikatos bei paslaugų prieinamumą.
„Bendraujant su sveikatos priežiūros specialistais dažnai girdime, kad su vaikais į konsultacijas dažniausiai ateina mama arba močiutė. Visuomenėje gajus įsitikinimas, kad mama geriausiai išmano vaiko poreikius, todėl būtent ji turi rūpintis jo sveikata, skiepais, profilaktiniais patikrinimais, ligų priežiūra ar emocine vaiko būsena. Net ir tais atvejais, kai abu tėvai dirba, būtent mamos dažniau ima nedarbingumo atostogas dėl vaikų ligos, derina vizitus pas gydytojus, seka sveikatos dokumentus“, – aiškina teisininkas.
Anot A. Rudanov, nevyriausybinės organizacijos „European Life Science & Knowledge Institute“ atstovo, toks lūkestis sukuria didelį, bet dažnai nematomą psichologinį ir organizacinį krūvį. Italijos (2024 m.), JAV (2023 m.), Jungtinės Karalystės (2021 m.) ir kitų tarptautinių mokslinių tyrimų duomenimis, moterys dažniau jaučia kaltę, jei mano nepakankamai gerai pasirūpinusios vaiku, o visuomenė linkusi griežčiau vertinti jų sprendimus, ypač kai tai susiję su vaiko sveikata ar negalia. Toks spaudimas gali skatinti perdegimą, nerimą, o kartais – ir vengimą kreiptis pagalbos dėl baimės būti pasmerktoms.
Tėčiai – padėjėjai ar lygiaverčiai partneriai?
Tuo pat metu tėčiai dažnai susiduria su priešingu stereotipu – jų dalyvavimas vaikų priežiūroje laikomas pagirtinu, bet nebūtinu. Tėtis, atvedęs vaiką pas gydytoją ar likęs su juo namuose ligos metu, neretai sulaukia nuostabos ar perdėto pagyrimo. Tai rodo, kad tokia praktika vis dar suvokiama kaip išimtis, o ne norma.
Sveikatos priežiūros sistema taip pat ne visada pritaikyta aktyviam tėčių įsitraukimui. Komunikacijoje dažniau kreipiamasi į mamą, konsultacijų laikas orientuotas į tradicinį darbo grafiką, o informacija rečiau adresuojama abiem tėvams vienodai. Tokia aplinka gali netiesiogiai signalizuoti, kad pagrindinė atsakomybė vis tiek tenka moteriai.
Dėl to kai kurie tėčiai jaučiasi mažiau kompetentingi ar mažiau laukiami sveikatos priežiūros procese. Ilgainiui tai gali mažinti jų įsitraukimą ir stiprinti nelygiavertį atsakomybės pasidalijimą šeimoje.
Ieškant sprendimų šioms problemoms, A. Rudanov atstovaujama nevyriausybinė organizacija „European Life Science & Knowledge Institute“ kartu su partnere nevyriausybine organizacija „Namų mama“ inicijavo ES remiamą projektą „Kartu stipresni: tėčių indėlis į vaiko sveikatos ir negalios priežiūrą“.
Šio projekto tikslas – sustiprinti tėčių, ypač auginančių vaikus su negalia ar sergančius lėtinėmis ligomis, įsitraukimą, skatinti tolygų atsakomybės pasidalijimą šeimose bei stiprinti bendradarbiavimą tarp tėvų ir sveikatos priežiūros specialistų, mažinant lyčių stereotipus sveikatos priežiūros srityje.
Įtaka šeimų sprendimams
Lyčių stereotipai daro įtaką ne tik kasdieniams pasirinkimams, bet ir ilgalaikiams sprendimams. Pavyzdžiui, šeimos dažniau renkasi, kad mama išeitų ilgesniam laikotarpiui prižiūrėti vaiką, net jei jos pajamos panašios ar didesnės nei partnerio. Tai gali turėti ilgalaikių pasekmių karjerai, finansiniam saugumui ir savivertei.
Sveikatos srityje sprendimai dėl gydymo, psichologinės pagalbos ar specialiųjų paslaugų taip pat gali būti veikiami stereotipų. Jei vaiko emociniai ar elgesio sunkumai laikomi „mamos auklėjimo klaidomis“, šeima gali vengti kreiptis pagalbos dėl stigmos baimės, o tėčio emociniai išgyvenimai po vaiko gimimo, pavyzdžiui, pogimdyvinė depresija, dažnai lieka nepastebėti ar neįvardyti.
Paslaugų prieinamumas ir pasitikėjimas sistema
Stereotipai veikia ir paslaugų prieinamumą. Jei laikoma, kad mama yra pagrindinė, atsakinga už vaiko sveikatą, paslaugos dažnai planuojamos atsižvelgiant į jos galimybes. Tačiau vienišiems tėčiams ar šeimoms, kuriose tėtis yra pagrindinis atsakingas asmuo, gali kilti papildomų kliūčių – nuo informacijos stokos iki netiesioginio nepasitikėjimo jų kompetencija.
A. Rudanov teigia, kad jam pačiam, kaip dviejų vaikų tėčiui, teko susidurti su skirtingu sveikatos priežiūros specialistų požiūriu.
„Dažniausiai bendravimas būna žymiai sausesnis, trumpesnis, lakoniškesnis, lyginant su tuo, kaip bendraujama su mamomis. Tad dažnai klausinėju visko pats, nes turiu suprasti tiek vaiko būklę, tiek jos priežastis, tiek gydymo perspektyvas. Su kuo tikrai išsamiai pasikalbėdavome apie vaikų sveikatą – tai su šeimos gydytojais arba su traumatologais,“ – sako jis.
Eksperto nuomone, komunikacijos skirtumai gali mažinti tėvų įsitraukimą ir bendrą šeimos įgalinimą priimant sprendimus dėl vaiko sveikatos.
Pokyčiai, galintys stiprinti lygiavertę tėvystę
Teisininko A. Rudanov teigimu, stereotipų mažinimas reikalauja pokyčių tiek visuomenėje, tiek institucijose. Viešojoje erdvėje svarbu rodyti įvairius tėvystės modelius – aktyviai į vaikų gyvenimą įsitraukiančius tėčius ir mamas, derinančias karjerą bei rūpestį vaikais. Sveikatos priežiūros įstaigos taip pat galėtų kryptingiau keisti komunikaciją, į konsultacijas kviesdamos abu tėvus, o ne tik vieną iš jų.
Svarbi ir darbdavių politika. Skatinant tėčius imti vaiko priežiūros atostogas ir sudarant sąlygas abiem tėvams dalyvauti rūpinantis vaikų sveikata, mažėja nevienodas krūvis šeimoje ir stiprėja jos gerovė. Galiausiai svarbiausia pripažinti, kad vaiko sveikata ir gerovė yra abiejų tėvų atsakomybė.
Kai atsakomybė pasidalijama lygiaverčiai, sprendimai tampa labiau apgalvoti, paslaugos – prieinamesnės, o vaikai auga saugesnėje ir stabilesnėje aplinkoje. Todėl lyčių stereotipų mažinimas tėvystės srityje yra ne tik lygybės, bet ir visuomenės sveikatos klausimas.
About the Author
