Daugiau lankstumo ir individualaus vertinimo vietoje automatinio, mažiau administracinės naštos ir daugiau atsakomybės visoms proceso šalims – tokias permainas atneš Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) pakeitimai, kuriuos Seimas planuoja svarstyti jau pavasario sesijoje. Kokių naujų taisyklių verslui reikės mokytis, jei siūlomi pakeitimai bus priimti, ir kur slypi didžiausios rizikos, apžvelgia advokatų kontoros COBALT vadovaujanti teisininkė Žydrūnė Biliūnaitė-Zubavičė.
Nors dalis viešųjų pirkimų naujovių rinkai buvo pristatytos dar sausį, įstatymų leidėjo darbotvarkėje atsiranda ir papildomi pakeitimai, kurie gali turėti reikšmingą praktinį poveikį tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek verslui. Bendra šių pokyčių kryptis aiški – viešųjų pirkimų sistema palaipsniui tolsta nuo griežto formalizmo ir juda link lankstesnio, turiniu pagrįsto sprendimų priėmimo. Kryptis pozityvi, tačiau ten, kur daugiau lankstumo – atitinkamai, lieka mažiau kontrolės, mažiau skaidrumo. Kita vertus, vienais pokyčiais siekiama žengti žingsnį į priekį, tuo tarpu kitais – didelis žingsnis atgal, pavyzdžiui, siekis bausti perkančiąsias organizacijas ar liberalizuoti vidaus sandorių reguliavimą.
Nacionalinio saugumo kriterijai
Vienas reikšmingiausių siūlomų pakeitimų susijęs su nacionalinio saugumo reikalavimų taikymu. Numatyta galimybė šiuos kriterijus taikyti ne tik gynybos ar saugumo srityje veikiančioms, bet ir kitoms perkančiosioms organizacijoms, jei perkamas objektas patenka į Vyriausybės patvirtintą sąrašą. Tai yra, nacionalinio saugumo vertinimas gali tapti aktualus gerokai platesniam tiekėjų ratui, nei iki šiol. Vertinami gali būti ne tik patys tiekėjai, bet ir jų pasitelkiami subtiekėjai, partneriai ar kiti ūkio subjektai, kurių pajėgumais remiamasi.
„Verslui tai reiškia, kad rizika kyla ne abstrakčiai, o labai konkrečiai – per pirkimo objektą. Net jei pats tiekėjas nelaiko savęs veikiančiu jautrioje srityje, nacionalinio saugumo reikalavimai gali būti taikomi dėl konkrečios paslaugos, technologijos ar prekės pobūdžio. Todėl tiekėjams svarbu vertinti ne tik savo veiklą, bet ir pirkimo objekto klasifikaciją, pasitelkiamus partnerius bei tiekimo grandinę“, – komentuoja Ž. Biliūnaitė-Zubavičė.
Teisininkė tikisi, kad šių reikalavimų taikymas bus pagrįstas ir proporcingas: „Nacionalinio saugumo kriterijai neturėtų tapti įrankiu eliminuoti nepatinkančius rinkos dalyvius – jų taikymas turi būti susietas su realia pirkimo rizika.“
Galimybė remtis ankstesniais vertinimais
Kartu su nacionalinio saugumo reikalavimų plėtra siūloma įtvirtinti ir naują informacijos naudojimo mechanizmą. Jei perkančioji organizacija jau yra įvertinusi tiekėjo atitiktį nacionalinio saugumo reikalavimams, ši informacija būtų perduota Viešųjų pirkimų tarnybai ir skelbiama Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (CVP IS). Šia informacija, vykdydamos analogiškus pirkimus, galėtų remtis kitos perkančiosios organizacijos.
Vis dėlto, tai nebūtų privaloma – kilus abejonėms, perkančioji organizacija galėtų reikalauti papildomų paaiškinimų ar dokumentų. Informacija apie tiekėją CVP IS būtų skelbiama vienerius metus, su galimybe terminą pratęsti dar metams.
„Naujovė gali tapti ir privalumu, ir rizika, – svarsto COBALT vadovaujanti teisininkė. – Viena vertus, sėkmingai atliktas vertinimas palengvintų dalyvavimą kituose pirkimuose. Kita vertus, jeigu būtų nuspręsta skelbti ne tik teigiamai įvertintus tiekėjus, bet ir neigiamai – toks neigiamas ar abejonių keliantis vertinimas galėtų „keliauti“ kartu su tiekėju ir daryti įtaką jo vertinimui ateityje, net jei teisiškai kiekvienas atvejis turėtų būti vertinamas individualiai.“
Korekcijos sudarant juodąjį sąrašą
Reikšmingų pokyčių numatyta ir nepatikimų tiekėjų (vadinamųjų juodųjų sąrašų) reguliavime. Planuojama trumpinti maksimalų buvimo tokiame sąraše terminą, kuris šiuo metu siekia trejus metus, taip pat atsisakyti automatinio tiekėjų įtraukimo.
Pagal siūlomą modelį perkančioji organizacija turėtų priimti atskirą, motyvuotą sprendimą dėl kiekvieno ūkio subjekto, ypač tais atvejais, kai pirkime dalyvauja jungtinės veiklos partneriai.
Tai reikštų, kad vien faktas, jog sutartis buvo nutraukta ar kilo problemų ją vykdant, dar automatiškai nereiškia visų dalyvių įtraukimo į nepatikimų tiekėjų sąrašą. „Ne kiekvienas jungtinės veiklos dalyvis turi vienodą atsakomybę už sutarties neįvykdymą – sprendžiant dėl įtraukimo, turėtų būti vertinama kiekvieno ūkio subjekto reali atsakomybė, veiksmai ir indėlis į pažeidimą, o tai didina tiekėjų galimybes ginčyti neproporcingus sprendimus“, – sako Ž. Biliūnaitė-Zubavičė.
Atsisakoma privalomų rinkos konsultacijų, tačiau numatoma papildomų pareigų
Seimui svarstyti pateiktuose pasiūlymuose numatoma atsisakyti privalomų rinkos konsultacijų tais atvejais, kai per pastaruosius 12 mėnesių vykdytame analogiškame pirkime gaunamas vienas arba negaunamas nė vienas pasiūlymas. Tačiau tokiu atveju perkančiosioms organizacijoms nustatoma pareiga pagrįsti, kokių priemonių jos ėmėsi konkurencijai skatinti. Praktikoje tai gali reikšti pirkimo sąlygų peržiūrą, kvalifikacinių reikalavimų koregavimą, sutarties vykdymo terminų ar mokėjimo sąlygų pakeitimus.
„Rinkos konsultacijos turėtų būti ne formaliu reikalavimu, o realiu įrankiu – tiek perkančiosioms organizacijoms, siekiant pasirengti pirkimui, tiek verslui, norinčiam būti išgirstam dar iki pirkimo paskelbimo. Tinkamai atliktos konsultacijos gali sumažinti ginčų riziką vėlesniuose etapuose ir padėti išvengti situacijų, kai pirkimas žlunga dėl pernelyg siaurų ar rinkos realijų neatitinkančių sąlygų“, – aiškina COBALT vadovaujanti teisininkė.
Konfidencialumas ir interesų konfliktai
Tarp naujovių – pasiūlymas plėsti konfidencialios informacijos sąvoką, leidžiant tam tikrais atvejais konfidencialiais laikyti ne tik kainodarą ar techninius sprendimus, bet ir informaciją apie subtiekėjus ar pasitelkiamus ekspertus, jei tai pagrindžiama tiekėjo komerciniais interesais.
Kartu plečiamas ir interesų konflikto reguliavimas – jis apimtų ne tik pirkimo procedūras vykdančius asmenis, bet ir tuos, kurie atsakingi už sutarties vykdymą.
Pasak Ž. Biliūnaitės-Zubavičės, tai signalas, kad dėmesys vis labiau krypsta į visą pirkimo procesą – nuo pasirengimo iki sutarties įgyvendinimo. Verslui tai reiškia poreikį atidžiau vertinti ne tik pasiūlymo turinį, bet ir komandos sudėtį, pasitelkiamus ekspertus bei galimas interesų sąsajas viso projekto metu.
Baudos perkančiosioms organizacijoms
Tarp siūlomų VPĮ pakeitimų – ir nauja, diskusijų kelianti nuostata, numatanti galimybę Viešųjų pirkimų tarnybai skirti baudas perkančiosioms organizacijoms už VPĮ pažeidimus. Pagal siūlomą modelį baudos dydis galėtų siekti iki 0,5 proc. juridinio asmens metinio biudžeto, bet ne daugiau kaip 60 tūkst. eurų, o sprendimas galėtų būti priimamas vertinant pažeidimus, padarytus per pastaruosius trejus metus.
Pasak Ž. Biliūnaitės-Zubavičės, siekis stiprinti atsakomybę nėra naujas, tačiau siūlomas reguliavimas kelia nemažai klausimų: „Šiuo metu jau egzistuoja įvairūs mechanizmai – finansinės korekcijos, ginčai, teismų praktika – kurie skatina perkančiąsias organizacijas laikytis įstatymo. Todėl svarbu įvertinti, ar papildoma sankcijų sistema būtų proporcinga ir ar ji iš tiesų spręstų problemas, o ne kurtų naujas“.
Teisininkė atkreipia dėmesį, kad pernelyg platus ir nepakankamai aiškiai apibrėžtas sankcijų taikymas galėtų didinti teisinį neapibrėžtumą ir atsargumą priimant sprendimus, ypač sudėtingesniuose ar inovatyviuose pirkimuose.
Vidaus sandoriai: daugiau laisvės ar žingsnis atgal?
Dar viena siūlomų pakeitimų kryptis – vidaus sandorių reguliavimo liberalizavimas. Pagal pateiktus pasiūlymus, perkančiosioms organizacijoms būtų suteikta daugiau galimybių pagrįsti vidaus sandorius remiantis vidine analize, vertinančia tokių sandorių naudą savivaldybės ar viešosios paslaugos gavėjams.
Tačiau ši nuostata taip pat sulaukia kritiškų vertinimų. Ž. Biliūnaitės-Zubavičės teigimu, kol kas nėra aišku, pagal kokią metodiką tokia analizė turėtų būti atliekama ir ar ji būtų vieša.
„Tai kelia riziką, kad vidaus sandoriai galėtų būti grindžiami vidiniais dokumentais, kurie nėra nei skaidrūs, nei patikrinami, o tai gali prieštarauti Konstitucinio Teismo suformuotai praktikai, pagal kurią vidaus sandoriai galimi tik išimtiniais atvejais“, – sako teisininkė.
Jos įsitikinimu, bet koks vidaus sandorių reguliavimo švelninimas turėtų būti vertinamas itin atsargiai, pirmiausia atsižvelgiant į poveikį konkurencijai ir rinkos dalyvių galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
„Jei siūlomi pakeitimai bus priimti, tiek viešajam sektoriui, tiek verslui teks prisitaikyti prie lankstesnės, bet kartu ir sudėtingesnės sistemos. Daugiau individualaus vertinimo sukuria daugiau galimybių, tačiau ir didesnę riziką – tiek rengiant pasiūlymus, tiek ginčijant sprendimus“, – pažymi Ž. Biliūnaitė-Zubavičė.
About the Author
