Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorė, profesorė Renata Bilbokaitė pristato net tris autorinius kanklių muzikos albumus – „Malda“, „Gavėnia“ ir „Žydintys šokiai“. Šis muzikinis leidybinis projektas – ne tik reikšmingas indėlis į šiuolaikinę lietuvišką kultūrą, bet ir subtili kultūrinės atminties, kūrybinės laisvės bei tautinės tapatybės refleksija.
2026-ieji Lietuvoje paskelbti Kanklių metais, todėl albumų pasirodymas Vasario 16-osios kontekste įgauna ypatingą simbolinę prasmę – tai pagarba protėvių palikimui, instrumentui, kuris šimtmečius lydėjo lietuvių vidinį pasaulį, ir kvietimas jį išgirsti iš naujo.
Apie kūrybinę idėją, Vasario 16-osios prasmę ir kanklių vietą šiandien kalbamės su albumų autore.
– Kodėl buvo svarbu Vasario 16-ąją pažymėti būtent muzikos leidyba?
Man atrodo, kad Nepriklausomybė yra daugiaprasmė – ne tik šaliai, žmogui ji taip pat labai svarbi, juk kurti ir leisti būti savitam naudojantis protėvių palikimu yra ypatinga likimo dovana ir laisvė. 2026 metai yra paskelbti Kanklių metais – visoms kankliuojančioms tai yra didelė šventė ir ilgai lauktas momentas – ruoštasi labai atsakingai, kad pagerbti tėvynę, protėvių palikimą, kad suskambėtų melodijos su didžiausia meile šiam instrumentui ir savo šaliai.
Labai norisi paskatinti Nepriklausomybės proga labiau atkreipti dėmesį ir į pačias kankles. Jos yra tobulas terapinis protėvių perduotas instrumentas. Kultūra yra labai svarbi tautai ir valstybei – tai absoliučiai neatsiejamas valstybingumo pamatas – dainos, šokiai, kalba ir tai, kas protėvių palikta. O muzika yra tam tikra tautinės savimonės forma – esu įsitikinusi, kad kuriame tai, kas mumyse, į save panašius kūrinius, todėl jei ta kūryba atliekama mūsų kraštų instrumentais, ji gali labiau ir giliau atspindėti, kas esame. Aš esu lietuvė, man svarbus mūsų protėvių palikimas, kad ir mažai jo likę. Labai norėjau, kad iš tos mano kūrybos būtų mažas žiupsnelis tapatybės saugojimo ir pagarbos nepriklausomybei ir laisvai žmogaus raiškai išleidžiant CD – kultūrinės atminties elementus materialioje formoje.
– Ką Jums asmeniškai reiškia Vasario 16-oji – ne tik kaip pilietei, bet ir kaip kūrėjai?
Vasario 16-osios pažymėjimas muzikos leidyba yra svarbus simboliškai – pirma, tradicinių kanklių, bet ne tradicinė muzika, yra savotiškas kontrastas įprastam muzikiniam fonui, kurio esi priverstas klausyti prekybos centruose, viešose erdvėse, renginiuose ir t.t, nes gyveni visuomenėje. Taigi, tai savotiškas pasipriešinimas homogenizacijai. Antra – norėjosi padrąsinti ne tik save, bet ir kitus kuriančius, kad gali būti ir netipinė kūryba, netradicinės liaudies dainos grojamos, kad gali būti kūryba tiesiog savita ir ji turi teisę taip pat būti klausoma nedidelio rato klausytojų, taip pat turi teisę gyvuoti. Tai tam tikra kūrėjo kūrybinio nepriklausomumo reprezentavimo simbolika.
– Kanklės dažnai vadinamos vienu archajiškiausių lietuviškos muzikos instrumentų. Kuo jos šiandien svarbios šiuolaikiniam žmogui?
Tradicinės kanklės turi ypatingą reikšmę kultūroje: jomis perduota protėvių patirtis, kanklėmis galima groti ne tik tradiciškas liaudies melodijas, kurias esame išsaugoję, bet ir savo kuriamas – paprastai, jautriai, savitai.
Daugybę šimtmečių kanklės buvo primirštas instrumentas, nuvertintas. O šie metai yra tarsi naujas kanklių statuso įtvirtinimas, dėmesio atkreipimas į šį instrumentą, lyg suteiktume naują atgimimo etapą joms, todėl labai linkiu kiekvienam ir kiekvienai ne tik paklausyti, bet pabandyti groti.
Šiuolaikiniam skubančiam nerimo ir amžino meistriškumo siekiančiam žmogui ramybės oaze gali tapti kankliavimas – mūsų protėviai turėjo nemažiau sunkumų, bet juos įveikdavo darniomis priemonėmis, o mes kažkaip nevertiname to, kas greta mūsų. Labai noriu pabrėžti kad etnokultūra ar jos elementai nėra negražu ar gėda, nes nešiuolaikiška, tai kaip tik yra atsvara ir jos reikia ieškoti.
– Kuo šie trys albumai skiriasi tarpusavyje?
Albumai skiriasi tematika, o jų nuotaiką, manau, geriausiai jaus patys klausytojai.
Pirmasis albumas „Malda“ jungia kūrinius, susijusius su žmogaus trapumu ir vidiniu siekiu priartėti prie Kūrėjo. Tai šviesesnės, mažorinės tonacijos muzika, skatinanti ramias, šviesias būsenas.
Antrasis albumas „Gavėnia“ – gilesnio dvasinio apmąstymo kelias. Jis atliktas bosinėmis tradicinėmis kanklėmis, kurių Lietuvoje yra vos kelios. Tai sodrūs, iki širdies gelmių besismelkiantys garsai, kviečiantys į tylą, adoraciją, vidinį ėjimą šviesos link.
Trečiasis albumas „Žydintys šokiai“ – lengvesnis, žaismingesnis. Jis gimė stebint pavasario žydėjimą – tulpes, bijūnus, obelis. Tai trumpi, gyvi kūriniai, kuriuose daugiau šviesos, judesio ir džiaugsmo.
– Kam pirmiausia skirti šie albumai?
Šie albumai yra tiems, kas mėgsta klausyti muzikos tyloje ir mėgsta senovinius instrumentus bei terapinio tipo stilistiką. Muzika yra jautriai individualus dalykas – ji arba tave paliečia, arba ne. Kad žmonės klausytų daugiau kartų, reikia, kad jiems to reikėtų dėl įvairių priežasčių – ji sužadina jausmus, emocijas, būsenas, skatina svajoti, prisiminti ir kažką išgyventi ir t.t.
Taigi, nei lytis, nei amžius, nei tikėjimo išpažinimas, nei socialinis statusas ar nuostatos, veikiausiai, neturi reikšmės. Jei ši muzika palies širdis, ji bus klausoma dažniau, o jei palies mažiau – bus bent susipažinta su protėviu paveldu savitu būdu. Linkiu klausantiems nebijoti išgyvenimų – kuo daugiau jų patiriame, tuo labiau laisvėjame.
About the Author
