Kai prieš ketverius metus Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, išsyk tapo aišku, kad pasaulis ir gyvenimas pasikeitė ilgam. Ukrainiečiai akis į akį stojo ne tik su mirtina grėsme, bet ir su būtinybe iš esmės pakeisti savo gyvenimo būdą, kasdienius įpročius. Šalyje nebeliko srities, kurios vienaip ar kitaip nebūtų paveikęs karas. Mokslas – taip pat ne išimtis. Ukrainietis dr. Yuri Gordienko, dirbantis Kyjivo Igorio Sikorskio politechnkos institute bei nuolat bendradarbiaujantis su kolegomis iš Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto, neslepia, kad karas pakeitė supratimą, kokia yra mokslininko rolė visuomenėje.
Šokas ir naujas vaidmuo
Iki 2022 m. vasario 24 d. dr. Y. Gordienko gyveno gana įprastą mokslininko gyvenimą: darbas universiteto laboratorijose ir auditorijose, vizitai pas kolegas užsienyje, konferencijos, straipsnių rengimas ir t.t. Tuo metu mokslininkas daugiausia dėmesio skyrė dirbtinio intelekto sprendimų medicinos srityje vystymui. Tačiau šis įprastas mokslinio gyvenimo ritmas pasikeitė akimirksniu.
„Iki 2022 m. buvome atviri visai tarptautinei bendruomenei, išskyrus, žinoma, Rusiją. Tačiau po 2022 m. pasaulis savaime susiskirstė į geruosius ir bloguosius veikėjus, tarp kurių nebelabai liko iki tol buvusios tarpinės pilkosios zonos. Pavyzdžiui, iki tol bendravome su jai priklaususia Kinija, jos mokslininkais, institucijomis. Tas pats galiojo ir kitoms šalims, kurios buvo pilkojoje zonoje. Po plataus masto invazijos pilkoji zona išnyko ir daug labai vertingų kontaktų tiesiog nutrūko“, – prisimena fizikas.
Anot jo, pirmosiomis karo dienomis Ukrainos mokslininkų bendruomenėje vyravo visiškas chaosas. Kai kurie žmonės išvyko į užsienį tam, kad pasirūpintų savo šeimomis. Kiti liko Kyjive, kituose didžiuosiuose miestuose su reikšmingais universitetais, pavyzdžiui, Charkive, kuris tuo metu buvo intensyviai bombarduojamas artilerijos ugnimi.
„Aš pats savanoriškai įstojau į kariuomenę. Vieną mėnesį praleidau Kyjivo pakraštyje. Nieko herojiško nenuveikiau. Net neturėjau progos iššauti iš savo ginklo. Pamenu, kad didelę dalį to laikotarpio buvau šoke, bandžiau suprasti, kas vyksta. Tiesiog bandėme įsitvirtinti ir išvengti artilerijos ugnies“, – sako dr. Y. Gordienko.
Mokslininkas teigia, kad jau tada gana greitai paaiškėjo, kad XXI amžiaus karas – visai kitoks. Pėstininkų vaidmuo gerokai pasikeitė ir sumenko, o pagrindiniu faktoriumi tapo artilerija ir dronai. Ukrainiečiai šį pokytį suprato greitai ir ėmėsi atitinkamų veiksmų.
„Mano kolegos ir aš buvome išsiųsti atgal į savo universitetus. Mūsų vadai nusprendė, kad būsime naudingesni, jei sutelksime savo dėmesį į aukštų techninių gebėjimų žmonių ugdymą ir naujų technologijų plėtrą. Beveik visi mokslininkai, kurie prieš karą dirbo STEM (mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos) srityje, įgijo dvejopą funkciją. Pavyzdžiui, anksčiau aš daugiausia dirbau su dirbtinio intelekto metodais medicinoje. Ši veikla buvo nutraukta. Visiškai. Baigiau šį darbą ir pradėjome kai kuriuos sprendimus siūlyti mūsų kariuomenei, technologijų sektoriui ir pan.“, – dėsto pašnekovas.
Nepriklausomybės dvasios moksle svarba
Per ketverius metus buvo daugybė progų įsitikinti, kaip greitai ukrainiečiai geba kurti ir vystyti naujas technologijas. Anot mokslininko, technologinė pažanga nuo pirmųjų dienų tapo svarbia Ukrainos karinės strategijos dalimi. Vyriausybė netgi pradėjo reguliariai rengti hakatonus, kuriuose dalyvavo kariai, technologai ir universitetų mokslininkai.
„Mes tai vadinome „garažo startuolių judėjimu“ ir pradėjome kviesti visus, kurie norėjo bei galėjo pasiūlyti kokį nors naudingą sprendimą. Pirmieji tokie renginiai paprastai baigdavosi katastrofa ir chaosu. Kariuomenė mūsų nesuprasdavo, ne mokslininkai juk prisigalvoja beprotiškų idėjų, o kariai nežinodavo, kaip jas įgyvendinti. Tačiau mažų įmonių įsitraukimas į šį procesą situaciją pakeitė. Jos padėjo įgyvendinti mūsų beprotiškas idėjas, o vyriausybė suteikė pradinį kapitalą. Taip kai kurios mažos idėjos išaugo į dideles. Tai buvo tarsi evoliucija pagal visus Darvino dėsnius“, – sako fizikas.
Jis įsitikinęs, kad gebėjimas prisitaikyti prie sudėtingų, nuolat besikeičiančių aplinkybių ir, nepaisant jų, sėkmingai kurti naujus sprendimus yra pačiame Ukrainos mokslininkų DNR. Pašnekovas labiausiai tai sieja su interneto vaidmeniu šalyje.
„Internetas mus demokratizavo. Skirtingai nuo vienos tokios tautos, mes, ukrainiečiai, netikime vadinamuoju paternalistiniu požiūriu į gyvenimą. Ukrainoje yra labai gražus posakis: jei sutiksi du ukrainiečius, išgirsi tris skirtingas nuomones – kiekvienas iš jų turės savo, o abu kartu jie dar turės ir trečią. Manau, kad tai puikiai apibūdina mūsų tautos nepriklausomybę“, – juokauja dr. Y. Gordienko.
Moksle toks nepriklausomumo jausmas labai stiprus. Nors Ukraina ir paveldėjo tam tikrą mokslo ir technologijų švietimo sistemą iš buvusios sovietinės imperijos, ji tuo pačiu sukūrė ir unikalią savo informacijos sklaidos sistemą.
„Mes neveikiame tokiu pat principu, kaip Rusija, kuri turi didelius žinių centrus Maskvoje, Sankt Peterburge ar Novosibirske. Jie galėtų sunaikinti Kyjivo ar Dnipro universitetą, bet negalėtų sunaikinti mūsų gebėjimo kurti, bendradarbiauti tarpusavyje. Rusija to nesupranta. Jie galvoja: gerai, mes sugriausime Charkivo universitetą, ir ten nebeliks mokslininkų, nebeliks naujų technologijų. Bet jie negali sunaikinti kiekvieno garažo ar kiekvieno sandėlio mieste. Tai yra decentralizuoto požiūrio rezultatas ir privalumas“, – įsitikinęs fizikas.
Kiekviena nauja diena–laiminga
Decentralizuota, demokratiška sistema turi ir daugiau privalumų. Ji gerokai lankstesnė ir atsparesnė nei centralizuota. Šiandien šis požiūris persmelkęs praktiškai visus gyvenimo Ukrainoje aspektus.
„Dabar su jumis galiu kalbėtis, nes turiu baterijas. Kiekvienuose namuose Ukrainoje yra autonominiai maitinimo šaltiniai, prijungti prie maršrutizatoriaus. Žinoma, jų veikimo laikas ribotas iki šešių valandų, bet to pakanka iki kol atkuriamas pagrindinio elektros tinklo tiekimas. Mūsų daugiabutyje taip pat yra elektros generatorius. Mes buvome priversti jį įsigyti, nes rusai nuolat puola elektrines. Tai didžiulė problema, bet tuo pačiu metu ir proga dar labiau sustiprėti, nes taip kuriame papildomą decentralizacijos lygmenį“, – dėsto mokslininkas.
Jis neslepia, kad vykdyti mokslinę veiklą Ukrainoje šiuo metu labai sunku. Iki karo vykdyti tyrimai šalyje negali būti atliekami, nes energijos sistema negali užtikrinti pastovaus elektros tiekimo. Todėl vietos mokslininkai daug laiko praleidžia svečiuose pas kolegas užsienyje, pavyzdžiui, VU Fizikos fakulteto mokslininkai suteikia sąlygas atlikti savo tyrimus Lietuvoje. Nepaisant visų išbandymų dr. Y. Gordienko nepraranda optimizmo ir tikėjimo.
„Savo žmonai ir giminaičiams sakau, kad šiuo metu gyvename tikrai laimingą gyvenimą. Žinote, kodėl? Nes turime dar vieną dieną. Daugybė žmonių šios dienos neturi. Bet mes tebesame čia, galime eiti pirmyn, toliau kovoti. Visa tai – dėka mūsų draugų paramos. Prisimenu, kaip vieno iš savo vizitų Vilniuje metu užmezgiau pokalbį su taksi vairuotoju. Aš jam išreiškiau savo dėkingumą, o jis paklausė: jeigu rusai mus užpultų, ar jūs mums padėtumėte? Aš atsakiau, kad neturėtume kito pasirinkimo. Žinoma, mes taip kalbėjome juokais, bet aš tuo tikiu. Laimėti galime tik laikydamiesi kartu“, – įsitikinęs jis.
About the Author
