Civilinis procesas grindžiamas aiškia logika: teismas nagrinėja tik tuos įrodymus, kurie turi reikšmės konkrečiam ginčui. Civilinio proceso kodeksas nustato, kad priimtini tik tie įrodymai, kurie patvirtina arba paneigia bylai reikšmingas aplinkybes. Iš pirmo žvilgsnio – paprasta ir racionali taisyklė. Tačiau praktikoje neretai nutinka priešingai – bylos esmė ima skęsti dokumentų gausoje, o įrodinėjimo procesas virsta sudėtingu procesiniu labirintu. Kaip pastebi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis, būtent šiame etape dažniausiai išryškėja įrodinėjimo ribų problematika.
„Įrodymai civilinėje byloje nėra bet kokia informacija. Tai – tik duomenys apie aplinkybes, sudarančias įrodinėjimo dalyką. Pastarasis apima juridinius faktus, su kuriais teisės aktai sieja ginčijamo teisinio santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, taip pat faktus, kuriais grindžiami šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitas aplinkybes, būtinas materialiosios teisės normoms taikyti“, – cituodamas kasacinio teismo praktiką pažymi advokatas. Pasak Dainiaus Antanaičio, įrodinėjimas civiliniame procese nėra informacijos kaupimo ar archyvavimo procesas. „Jo paskirtis – padėti teismui nustatyti konkrečias, teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, nuo kurių priklauso teisingo sprendimo priėmimas“, – teigia AVOCAD advokatas.
Kiekvienoje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas priklauso nuo to, kokią teisę ar teisėtą interesą pareiškėjas gina. Skolos bylose įrodinėjamas prievolės egzistavimas ir jos neįvykdymas, žalos atlyginimo bylose – neteisėti veiksmai, žalos faktas, priežastinis ryšys ir kaltė, sandorių ginčijimo bylose – sandorio negaliojimo pagrindai ir pan. Tai reiškia, kad į bylą turi būti priimami tik tie įrodymai, kurie logiškai gali patvirtinti arba paneigti būtent šias aplinkybes.
Pasak teisininko, praktikoje žemesnės instancijos teismuose susiduriama su skirtingais teisėjavimo stiliais. „Daugeliu atvejų teismai laikosi Civilinio proceso kodekso reikalavimų ir jau įrodymų priėmimo stadijoje padeda proceso šalims nepasiklysti, motyvuotai atsisakydami priimti su ginču nesusijusią medžiagą. Tačiau pasitaiko ir atvejų, kai į bylą priimami dokumentai ar kita informacija, kuri nei visuma, nei atskiromis dalimis neturi jokio loginio ryšio su įrodinėjimo dalyku“, – pastebi advokatas. Tokiais atvejais byla tampa perkrauta didelės apimties medžiaga, neturinčia jokios pridėtinės vertės teisingam ginčo išsprendimui. Dėl to teismas, ir taip susiduriantis su dideliu darbo krūviu, priverstas laiką skirti dokumentų, nesusijusių su byla, analizei.
„Kai procesas virsta informacijos sandėliavimu, o ne tikslingu faktų vertinimu, nukenčia proceso operatyvumas ir dėl to teisingumo bylos šalys priverstos laukti nepagrįstai ilgai“, – pažymi advokatas D. Antanaitis.
Papildomų iššūkių kyla ir tuomet, kai teismas, vienos šalies prašymu, išreikalauja dokumentus iš kitos bylos šalies. Šis instrumentas yra itin svarbus tais atvejais, kai viena šalis objektyviai negali gauti reikšmingo įrodymo, kurį turi kita šalis. Tačiau praktika rodo, kad kartais šia procesine priemone bandoma naudotis ne pagal paskirtį.
Pasitaiko situacijų, kai prašymai išreikalauti dokumentus grindžiami ne siekiu įrodyti konkrečias ginčo aplinkybes, o noru gauti informaciją, kuri galėtų tapti pagrindu naujam ginčui ar leistų susipažinti su duomenimis, kurių teisėtais būdais gauti nepavyktų. Tokiais atvejais, jei teismas nepakankamai kritiškai vertina prašymo sąsają su įrodinėjimo dalyku, jis gali netiesiogiai prisidėti prie nesąžiningo proceso naudojimo.
„Teismas neturėtų tapti priemone žvalgybai ar hipotetinių prielaidų tikrinimui. Civilinis procesas skirtas spręsti jau kilusį teisinį ginčą, o ne sudaryti sąlygas rinkti informaciją galimiems ateities ieškiniams“, – akcentuoja D. Antanaitis.
Būtent tokią poziciją nuosekliai palaiko ir aukštesnės instancijos teismai. Apeliacinė praktika aiškiai suformulavusi, kad dokumentai išreikalaujami tik tuomet, kai nustatoma jų tiesioginė sąsaja su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku. Jei ieškinys pateikiamas vien tam, kad būtų patikrinta, ar teisės apskritai galėjo būti pažeistos, tokia procesinė elgsena laikoma ydinga. Teismas nėra institucija, skirta duomenims rinkti ar spėjimams tikrinti – jo paskirtis yra atkurti pažeistą teisinę pusiausvyrą ir išspręsti realų ginčą.
Ši praktika dar kartą primena, kad Civilinio proceso kodekso nuostatos dėl įrodymų priimtinumo nėra formalumas. Tai esminė procesinė garantija, sauganti tiek teismo, tiek proceso šalių interesus ir užtikrinanti, kad teisingumo paieškos nepasimestų įrodinėjimo labirintuose.
About the Author
