Ar daugiau demokratijos teisme visada reiškia daugiau teisingumo? Lietuvoje kartkartėmis keliama idėja į teismų sprendimų priėmimą įtraukti visuomenės atstovus – tarėjus ar prisiekusiuosius. Mintis paprasta: daugiau piliečių – daugiau teisingumo. Tokie svarstymai politiniame ir ekspertiniame lygmenyje dažniausiai iškyla, kaip atsakas į pasitikėjimo teismų sistema klausimą. Tačiau Kauno apygardos teismo teisėjos ir Mykolo Romerio Universiteto (MRU) teisės krypties mokslininkės dr. Simonos Dementavičienės disertacija atskleidžia, kad ši problema – gerokai sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Teisėjos žvilgsnis: kas iš tiesų veikia teisme
Disertacijos ašis – ne simpatija vienam ar kitam modeliui, o nuoseklaus, šešerius metus trukusio mokslinio tyrimo ir profesinės patirties rezultatas.Remdamasi savo, teisėjos, praktika, dr. Simona Dementavičienė pabrėžia, kad teisingumo vykdymas yra darbas, reikalaujantis gebėjimo atsiriboti nuo emocijų, išorinės įtakos ir spręsti ginčus pagal teisę, o ne subjektyvią nuomonę.
Būtent šis profesinis požiūris paskatino autorę kelti nepatogų klausimą: ar asmenys be teisinio išsilavinimo gali lygiaverčiai užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintą teisę į teisingą, nešališką ir kvalifikuotą teismą.
Detektyvinė kelionė per 500 metų teisės istorijos
Atsakymų autorė ieškojo ne šiandienos politiniuose debatuose. Tyrimas virto savotiška detektyvine kelione per daugiau nei 500 metų teisės istorijos – nuo senovės Graikijos ir Romos ištakų, LDK statutų ir tarpukario Lietuvos iki šiuolaikinės konstitucinės doktrinos.
Rezultatas aiškus: visuomenės atstovų dalyvavimas teisme yra svetimas giliajai Lietuvos teisinei tradicijai. Vienintelė išimtis – sovietinis laikotarpis, kai toks modelis Lietuvai buvo primestas. Istoriškai teisingumas Lietuvoje siejamas su profesionalumu, o ne „liaudies balso“ dominavimu teismo salėje.
Užsienio patirtis be romantikos
Siekdama, kad tyrimas neliktų nacionalinių rėmų ribose, autorė analizavo ir kitų valstybių praktiką. Ji stebėjo realius teismo procesus Danijoje, Švedijoje ir Lenkijoje, bendravo su teisėjais bei visuomenės atstovais, dalyvaujančiais bylose. Ši „gyva“ patirtis atskleidė tai, ko nematyti įstatymų tekstuose: visuomenės atstovų dalyvavimas dažnai reiškia ilgesnius procesus, sudėtingesnį sprendimų priėmimą ir didesnę klaidų riziką.
Kol Lietuvoje diskutuojama apie šio modelio įvedimą, Vakarų valstybės (JAV, Vokietija, Anglija, Prancūzija, Lenkija, Belgija, Škotija) susiduria su priešinga tendencija: svarsto, kaip šiuos institutus reformuoti dėl jų neefektyvumo. Neturėdami teisinio išsilavinimo, tarėjai susiduria su sunkumais vertindami sudėtingas bylos aplinkybes vien teisiniais argumentais, o tai atveria kelią subjektyviems, emocijomis grįstiems sprendimams. Tai patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Bylose su neprofesionaliais sprendimų priėmėjais dažniau fiksuojami teisingo teismo standarto pažeidimai.
Kodėl tai nėra „paprasta reforma“
Disertacijoje kritiškai vertinamas ir 2019 m. Seime registruotas siūlymas įteisinti tarėjų institutą keičiant Konstituciją. Pasak autorės, tai nebūtų techninis patobulinimas. Tai reikštų esminį konstitucinį lūžį ir teisingumo sampratos pokytį.
Tarėjams būtų taikomi gerokai žemesni reikalavimai nei teisėjams ar kitiems teisininkams, tačiau jiems būtų patikėta spręsti klausimus, nuo kurių tiesiogiai priklauso žmonių teisės, laisvės ir pasitikėjimas valstybe.
Mokslininkė pabrėžia, kad neprofesionalų įtraukimas neišvengiamai ilgintų procesus, o tai reikštų ženkliai išaugančias sąskaitas mokesčių mokėtojams už teismų sistemos išlaikymą, negarantuojant geresnės kokybės. Taigi tai nėra tik teisinė diskusija, tai – ir visuomenės pinigų klausimas.
Aiški išvada: profesionalumas kaip demokratijos garantija
Apibendrindama tyrimą, MRU mokslininkė primena pirmojo nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministro Petro Leono žodžius: „Jei mes patys neapgalvosime savo teismo darbo, niekas nepadarys to už mus.“ Ši citata tampa ne istorine puošmena, o principine pozicija.
Disertacijos išvada aiški: mechaninis tarėjų ar prisiekusiųjų instituto perkėlimas į Lietuvos teisinę sistemą būtų istoriškai nepagrįstas ir pavojingas teisingumo kokybei. Dr. Simonos Dementavičienės manymu, Lietuvai tinkamiausias kelias – profesionalus teisingumo modelis, kuriame sprendimus priima kvalifikuoti teisėjai.
Šis tyrimas primena, kad kartais didžiausia demokratijos apsauga nėra balsų skaičius teismo salėje, o kompetencija, atsakomybė ir profesinė sąmonė.
Tekstą parengė Mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė
Nuotrauka: Nojus Jasiūnas
About the Author
