Kovo 3 d. 17.30 val. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vilniaus paveikslų galerijoje atidaroma paroda „Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“. Tai pirmoji Lietuvoje asmeninė kasdienybės dainiumi vadinto menininko ekspozicija, atskleidžianti ne tik kūrybos įvairovę, bet ir jo asmenybę.
„Vincentas Slendzinskis Lietuvos meno mylėtojams puikiai pažįstamas, tačiau jo kūryboje ir biografijoje dar esama neatskleistų puslapių – dalį jų pristatome šioje parodoje. Gyvendamas neramiu laikotarpiu ir patyręs tremtį, menininkas gebėjo įžvelgti šviesą paprastų žmonių žvilgsniuose, kasdienybėje, Lietuvos istorijoje ir mitologijoje, jautriai ją perteikdamas savo darbuose. Jo kūryba atskleidžia tvirtą, vertybiškai nuoseklią asmenybę, kurios laikysena ir meninis palikimas išlieka įkvepiantys ir šiandien“, – teigia LNDM generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
Vincentas Slendzinskis – likimo išbandytas kūrėjas, kurio kūrybinės ugnies neužgesino nei tremtis, nei kasdienės negandos
„Parodos ašis – kūrėjas, kuriam buvo lemta patirti bene visus įmanomus savojo laiko iššūkius. Pačioje jaunystėje įsižiebęs talentas, padovanojęs mums nepamirštamą kompoziciją „Senutė, verianti adatą“, dėl politinių aplinkybių ilgus metus buvo priverstas rusenti tremtyje. Tačiau vos įkvėpus kad ir vieną, trumpai tetrukusios laisvės gurkšnį, kūrybinė ugnis švystelėdavo ryškiau nei kada nors. Paradoksalu, kad galiausiai, sulaukus išsvajotos asmeninės laisvės, dailininko gyvenimo siūlą verpusios moiros užrišo kitą „mazgą“ – sunkią kasdieną, kurioje kūrybinį polėkį nuolat varžė būtinybė išmaitinti gausią šeimą. Tad piešiniais, drobėmis, užrašytu žodžiu ir smuiko stygomis mezgamas pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tradicinis – keliaudamas iš salės į salę žiūrovas nejučia pradeda jausti įtampą, kylančią iš neišvengiamų kuriančio žmogaus pasirinkimų. Ši paroda – dar viena proga pamatyti už Lietuvos dailės Aukso fondo slypinčius gyvenimus“, – į parodą kviečia LNDM Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė.
Parodos kuratorė dr. Jolanta Širkaitė pažymi: „Vincentas Slendzinskis – sudėtingo likimo dailininkas, savo gyvenimą pašventęs įvairiapusiškai kūrybai. Dar praėjusio amžiaus pradžioje buvo pastebėta, kad tapytojas priklauso dailės idealistams – visad gebėjo ją valdyti subtiliai, nors naujovių nesivaikė – liko ištikimas realistiniam vaizdavimo būdui. Virtuoziškai įvaldęs teptuką, Slendzinskis ėmėsi įvairiausių tapybos žanrų, bet įspūdingiausi jo paveikslų siužetai atspindi tylų kasdienį grožį. Vien jo tapytų varguolių akys išduoda, kaip dailininkas mokėjo įsijausti į žmogaus vidų, žvelgti į gyvenimą sielos akimis. Ne veltui jis vadintas kasdienybės dainiumi.“
Vilniuje kūrusi Slendzinskių dinastija – šimtai paveikslų ir didysis sugrįžimas
Vincentas Slendzinskis gabumais pranoko pirmąjį mokytoją – savo tėvą Aleksandrą, vėliau mokėsi pas Kanutą Rusecką, o akademinės tapybos pagrindus įgijo studijuodamas Maskvoje. Dar jaunystėje įsiliejęs į Vilniaus kultūrinę terpę, čia sukūrė ryškiausius savo darbus. Jam buvo artima ir muzika – jos mokėsi pas Stanislovą Moniušką, o parodoje eksponuojamas ir asmeninis pirmasis Slendzinskio smuikas, lydėjęs jį visą gyvenimą. Nors prie 1863–1864 m. sukilimo prisidėjo nežymiai, beveik du dešimtmečius buvo ištremtas – iš pradžių į Žemutinio Naugardo, vėliau į Charkivo guberniją. Trumpu atokvėpiu tapo Krokuva ir Dresdenas, kur romantinės praeities idėjos virto gimtinės ilgesį įvaizdinusiais eskizais ir eilėmis; čia gimė ir vienintelė išlikusi tokios tematikos drobė – „Vaidilutė“, jau spėjusi palikti ryškų įspūdį galerijos lankytojams.
1883 m. gavęs leidimą Slendzinskis sugrįžo į gimtinę ir apsigyveno Vilniuje, kur jau įkopęs į šeštą dešimtį sukūrė šeimą ir, rūpindamasis jos išlaikymu, dirbo be atokvėpio. Per kelis dešimtmečius nutapė šimtus paveikslų – nuo portretų ir peizažų iki istorinių bei religinių scenų, o Vilniuje tapo vienu paklausiausių meistrų, ypač vertintu už portretus, jautriai perteikiančius žmogaus charakterį – tarsi nutapytus iš pačių širdies gelmių.
Giminės archyvą ir dalį Vincento kūrybos išsaugojo sūnus Liudomiras, pratęsęs Slendzinskių dailininkų dinastiją. Namuose tvyrojusi meno atmosfera jį formavo taip pat, kaip Vincentą kadaise formavo tėvas Aleksandras. Tarpukariu Liudomiras tapo vienu svarbiausių neoklasicizmo atstovų, parodoje greta Vincento pristatoma ir jo kūryba. Iš viso ekspozicijoje bus rodoma daugiau nei 120 eksponatų. Po gestapo ir sovietų represijų Liudomiras persikėlė į Lenkiją ir susiejo giminės istoriją su Balstoge, kur šiandien veikia Slendzinskių galerija. Vilniaus paveikslų galerijoje rengiama paroda tampa simboliniu sugrįžimu – čia pirmą kartą taip išsamiai pristatomas Lietuvoje kūrusios dinastijos palikimas. Didžioji ekspozicijos dalis skirta Tremties laikotarpiui ir svarbiausiems žanrams – portretams, peizažams bei religinei tapybai, o daugelį Slendzinskio paveikslų Lietuvos žiūrovai išvys pirmą kartą.
Parodą lydi gausi edukacinė programa – viešosios paskaitos, filmų peržiūros, koncertai, ekskursijos ir kūrybiniai užsiėmimai. Pirmieji renginiai vyks jau kovo mėnesį: kovo 17 d. 17.30 val. numatyta ekskursija su parodos kuratore dr. Jolanta Širkaite, kovo 28 d. 13 val. – edukacinis užsiėmimas „Surask ir pabaik paveikslą“, o kovo 31 d. viešos paskaitos metu kuratorė papasakos, kas liko neparodyta parodoje. Daugiau informacijos – LNDM Vilniaus paveikslų galerijos interneto svetainėje ir socialiniuose tinkluose. Paroda „Širdimi ir akimis. Vincentas Slendzinskis (1838–1909)“ veiks iki spalio 25 d.
Organizatorė LNDM Vilniaus paveikslų galerija
Kuratorė Jolanta Širkaitė
Koordinatorės: Aistė Bimbirytė, Gabija Kasparavičiutė-Kaminskienė, Joana Vitkutė
Architektas Artūras Čertovas
Dizainerė Marija Jablonskytė
Redaktorė Ilona Čiužauskaitė
Vertėja Raminta Bumbulytė
Restauratoriai: Arūnas Baublys, Janina Bilotienė, Jūratė Derkintienė, Lina Jurnienė, Žymantė Kasperavičienė, Linas Lukoševičius, Silvija Lukošienė, Inga Petkutytė, Daiva Petrauskaitė, Algimantas Vaineikis, Paulius Zovė
About the Author
