Baltijos sesės Lietuva ir Estija dažnai yra sugretinamos dėl panašių starto pozicijų, kurias suteikė nepriklausomybės atgavimas. Visuomenės abejose šalyse išreiškia panašius vystymosi tikslus ir pripažįsta geopolitinius, demografinius, investicijų pritraukimo iššūkius. Natūralu, nes esame vienas regionas. Tačiau tuo pat metu vyrauja nuomonė, kad mokesčių sistemos Lietuvoje ir Estijoje skiriasi reikšmingai. Ar šių metų pokyčiai šiai nuomonei suteikia daugiau argumentų?
Skirtumą užprogramavo pelno apmokestinimas
Estijos ir Lietuvos planuojamas biudžetų deficitas 2026 m. yra panašus. Estija planuoja –4,5 proc., o Lietuva susidėliojo –5 proc. BVP dydžio biudžeto deficitą, įtraukiant investicijas į karinės įrangos, ginklų ir atsargų įsigijimą.
Esminis šalių skirtumas išryškėja pelno mokesčio (PM) sistemose. Lietuva taiko klasikinę pelno mokesčio sistemą: Lietuvos bendrovės moka 17 proc. standartinį PM tarifą nuo uždirbto per metus pelno. Taigi, jei Lietuvos bendrovė 2026 m. uždirbs 1 mln. eurų pelno, tačiau jį visą investuos į apyvartines lėšas, o ne išmokės akcininkams, ji turės per 6 mėn. nuo metų pabaigos sumokėti valstybei 170 tūkst. eurų pelno mokesčio.
Estijoje sistema nėra klasikinė ir 22 proc. PM standartinis tarifas yra taikomas ne uždirbtam pelnui, o pelnui, kuris yra paskirstytas akcininkams. Vadinasi, jei 2026 m. Estijos bendrovė uždirbs 1 mln. eurų pelno ir jo neišmokės akcininkams, ji neturės valstybei sumokėti 220 tūkst. eurų PM per kelis mėnesius nuo metų pabaigos. Verslas galės šį mokėjimą atidėti iki šio pelno paskirstymo akcininkams.
Akivaizdu, jog Lietuvos PM tarifas yra 5 procentiniais punktais mažesnis, tačiau pelno mokestį Lietuvoje mokėti reikia įprastai anksčiau.
Kokį scenarijų šiemet ėmė kurti Estija?
Anksčiau Estijos vyriausybė buvo užsibrėžusi nuo šių metų pradžios PM tarifą pakelti iki 24 proc., tačiau šių planų atsisakė, siekdama išlaikyti ekonomikos stabilumą ir skatinti ūkio augimą. Šis sprendimas priimtas norint išvengti neigiamų rizikų augimui. Be to, taip bus palikta daugiau papildomų lėšų bendrovėms – verslo veiklai vykdyti ir plėsti.
Estijos vyriausybė yra pažymėjusi, jog tikisi, kad 22 proc. tarifo išlaikymas motyvuos bendroves laikytis įprastinio pelno paskirstymo, o ne atidėti jį dėl didesnio tarifo, tikintis, kad ateityje jis bus sumažintas.
Apibendrinant, šiuo žingsniu Estijos vyriausybė siekia išlaikyti patrauklios užsienio investicijoms šalies reputaciją ir išlikti konkurencingiausia mokestine sistema mūsų regione. Nors Estijos vyriausybės pirminiai planai liudijo apie papildomų biudžeto pajamų poreikį – pirmiausia, valstybės gynybai finansuoti.
Rezultato teks palaukti
Panašus biudžeto deficitas Lietuvoje ir Estijoje rodo, kad nei viena valstybė neturi atliekamų viešųjų finansų. Didinti mokesčių tarifus ar nedidinti šiuolaikinėje mūsų regiono ekonomikoje – trapus ir riziką turintis sprendimas, siekiant surinkti daugiau viešųjų finansų ir padaryti kuo mažesnę ilgalaikę žalą šios ekonomikos pagrindiniams dalyviams – verslams ir vartotojams. Tuo argumentuodama Estijos vyriausybė atsisakė planų nuo 2026 m. padidinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą nuo 22 proc. iki 24 procentų.
Tiesa, Estijos vyriausybė, skirtingai negu Lietuvos, pasiryžo ir padidino standartinį PVM tarifą iki 24 proc. ir nebesignalizuoja, kad šis padidinimas bus laikinas. Lietuvoje tebetaikomas 21 proc. PVM tarifas.
Tad Estija tikisi didesnių mokestinių pajamų iš didesnio ekonomikos augimo, kuris pastaraisiais keliais metais buvo mažesnis nei Lietuvos, taip pat – iš vartojimo skatinimo (didesnio surenkamo PVM).
Savo ruožtu Lietuva pasirinko labiau apmokestinti bendrovių uždirbamą pelną ir įvedė kelis naujus mokesčius ar jų tarifų padidėjimus, kad šios biudžeto įplaukos padėtų finansuoti šalies gynybą. Estija taip pasielgti nesiryžo. Tad artimiausieji 2–3 metai parodys, kuri strategija pasiteisins labiau.
About the Author
