Per pastaruosius dešimtmečius darbo rinka patyrė esminių struktūrinių pokyčių: spartėjanti skaitmenizacija, dirbtinio intelekto integracija, nuotolinio ir hibridinio darbo modelių plėtra bei demografiniai pokyčiai iš esmės perbraižė organizacijų ir darbuotojų santykį. Organizacijos šiandien veikia nuolatinio neapibrėžtumo sąlygomis, kai vienu metu tenka spręsti talentų trūkumo, darbuotojų lūkesčių augimo ir skirtingų kartų bendradarbiavimo klausimus.
Šiame kontekste žmogiškųjų išteklių valdymas iš administracinės funkcijos vis labiau transformuojasi į strateginę organizacijos veiklos sritį, lemiančią jos gebėjimą kurti vertę, prisitaikyti prie pokyčių ir išlaikyti tvarius santykius su žmonėmis.
Būtent šių pokyčių fone aktuali diskusija apie žmogiškųjų išteklių šiuolaikinio valdymo kryptis, principus ir praktikas. Išleidus naują knygą „Žmogiškųjų išteklių valdymas organizacijoje“ (leidėjas – KTU leidykla „Technologija“), parengtą Kauno technologijos universiteto mokslininkų prof. Astos Savanevičienės ir prof. Algimanto Sakalo, keliame klausimus apie tai, kaip kinta požiūris į žmogų organizacijoje, kokie iššūkiai ryškėja šiuolaikinėje darbo rinkoje ir kokių kompetencijų reikės ateities organizacijoms, ir kalbamės su viena iš vadovėlio autorių profesore Asta Savanevičiene.
Kodėl ši knyga atsirado dabar?
„Dabar“ nėra visai tikslus žodis. Ši knyga brendo beveik penkerius metus, o jos idėja – dar ilgiau“, – pasakoja autorė. Rengiant knygą taip pat buvo svarbu į knygos puslapius perkelti ir ilgametę prof. Algimanto Sakalo, savo mokslo darbais reikšmingai prisidėjusio prie šiuolaikinio požiūrio į darbuotojų valdymą ir organizacijų plėtrą Lietuvoje, patirtį bei įžvalgas.
Nors Lietuvoje žmogiškųjų išteklių valdymo sritis turi stiprias akademines šaknis, per pastaruosius du dešimtmečius įvyko fundamentalus lūžis. Nuo „personalo valdymo“ perėjome prie „žmogiškųjų išteklių“, o šiandien darbuotojai vis garsiau kalba apie prasmę, įsitraukimą ir augimo galimybes. „Natūraliai kilo poreikis sukauptą patirtį įprasminti vadovėlyje, kuriame būtų ne tik aprašomi procesai, bet ir tęsiamas dialogas apie tai, kaip sukurti aplinką, kurioje kuriama vertė“, – teigia prof. A. Savanevičienė.
Didžiausi iššūkiai organizacijoms
Knygos autorė įvardija keletą pagrindinių organizacijos iššūkių:
Talentų paradoksas
Vieno iš žinomiausio talentų valdymo srities profesoriaus Akramʼo Al Arissʼo mintis, išsakyta beveik prieš dešimtmetį: „Globaliai – gausa, lokaliai – trūkumas“, šiandien skamba kaip niekad aktualiai. Regis, pasirinkimo daug, bet kai reikia konkretaus žmogaus, jį rasti sunku. Tą patį galėtų pasakyti ir kandidatai: mato daugybę organizacijų, bet retai – sau skirtą darbo pasiūlymą.
Požiūris į žmogų
„Niekas nenori būti valdomas“, – šypsosi autorė. Organizacijose dirba žmonės su savo istorijomis, lūkesčiais ir emocijomis, todėl vien aprašytų procesų neužtenka. Procesai ir žmogiškumas neturi konkuruoti – jie turi veikti kartu.
Kartų įvairovė ir nuotolinis darbas
Keturios kartos vienoje darbovietėje – tai gali būti konfliktų laukas, bet gali būti ir stipri sinergija. Prie to prisideda nuotolinis ir hibridinis darbas. Jauni žmonės, pradėję karjerą per pandemiją, neturi „biuro patirties“. Vyresniems reikia mokytis pasitikėti kitaip. O organizacijoms – pergalvoti darbo modelį, komandos ryšius ir atsakomybės ribas.
Technologijos ir dirbtinis intelektas
Technologijos ir dirbtinis intelektas, palengvinantys procesus, didina efektyvumą, tačiau kartu primena apie žmogiškumo vertę – kuo daugiau procesų automatizuojama, tuo aiškiau matyti, kad organizacijos stiprybė vis tiek yra žmonių gebėjimas kurti ryšį, pasitikėjimą ir prasmę.
„Duomenų turime daugiau nei bet kada. Tačiau atsirinkti, kurie iš jų iš tiesų svarbūs, tampa nauja kompetencija“, – pabrėžia autorė.
Ko tikėtis per artimiausius dešimt metų?
Profesorė teigia, kad bus dar daugiau technologijų ir dar daugiau dėmesio žmonėms. Tai nėra prieštara, priešingai – kuo daugiau procesų automatizuosime, tuo labiau reikės gebėjimo kurti pasitikėjimą, bendradarbiavimą ir prasmę. Autorė siunčia itin svarbią žinutę organizacijoms, norinčioms pritraukti kuo daugiau darbuotojų – „ne komunikuoti apie tai, kokie mes, o daryti taip, kad žmonės patys apie tai komunikuotų“. O svarbiausia – autorė linki kantrybės dirbant su žmonėmis ir ragina vengti deklaratyvumo: „Nesakykite, kad mylite žmones, tiesiog gerbkite ir vertinkite juos.“
Plačiau apie tai, kaip kurti organizacijas, kuriose norisi ne tik dirbti, bet ir augti, ketinama diskutuoti Vilniaus knygų mugėje vyksiančiame knygos pristatyme.
About the Author
