Lietuvoje vis dar gajus naratyvas: „Mus apgins.“ Jis skatina pasyvų laukimą skaičiuojant valandas, kol sąjungininkų brigados kirs sieną, tikintis, kad mūsų pačių pajėgumų pakaks pirmosioms 72 valandoms, o toliau jau padės susitvarkyti JAV ir kiti. Tačiau geopolitinė realybė ir naujausios NATO narės Suomijos pavyzdys rodo, kad sėkmingiausia atgrasymo strategija yra ne laukimas, o gebėjimas patiems tapti saugumo teikėjais.
Tebesilaikome įsikibę mažos valstybės komplekso, bet iš tiesų Lietuva turi istorinį šansą pakeisti savo statusą Aljanse iš prašytojos į lygiavertės partnerės, kuri ne tik atsilaiko pati, bet ir dengia regiono spragas. Tam reikia dviejų elementų: suomiško mentaliteto ir lietuviškų aukštųjų technologijų pramonės įtraukimo, rašoma „LTMilTech“ pranešime žiniasklaidai.
Suomijos fenomenas: skaičiai, gąsdinantys agresorių
Suomija į NATO įstojo ne tik tam, kad gautų saugumo garantiją. Helsinkis dešimtmečius nelaikė visuotinės gynybos koncepcijos tik teorija – pavertė ją realybe, dėl kurios Generaliniam štabui Maskvoje nusvyra rankos.
Remiantis „Reuters“ duomenimis, Suomija, valstybė, turinti tik 5,5 mln. gyventojų, disponuoja vienu didžiausių artilerijos arsenalų Vakarų Europoje. Jos turimas daugiau nei 1 500 artilerijos sistemų arsenalas, įskaitant haubicas, raketų paleidimo sistemas ir sunkiuosius minosvaidžius, lenkia daugelio senųjų NATO narių pajėgumus kartu sudėjus.
Dar svarbesnis rodiklis – rezervas. Suomijos gynybos pajėgų duomenimis, karo atveju šalis gali mobilizuoti 280 tūkst. karių, o bendras apmokytas rezervas siekia apie 870 tūkst. žmonių. 280 tūkst. – tai apie 5 proc. visų šalies gyventojų. Net ir skaičiuojant optimistiškiausius variantus, Lietuvoje rezervas šiuo metu siekia vos apie 2 proc. gyventojų.
Tačiau esminė pamoka Lietuvai yra ne tik „geležis“, bet ir tiekimo grandinės. Suomijos nacionalinė skubaus tiekimo agentūra (NESA) užtikrina, kad šalis turėtų kuro, grūdų ir šaudmenų atsargų mažiausiai 6 mėnesiams visiškos izoliacijos sąlygomis.
Aklai kopijuoti Suomijos modelio negalime
Lietuva negali ir neturi kopijuoti Suomijos modelio „vienas prie vieno“ – per daug skiriasi mūsų geografinis gylis ir demografija. Žmonių skaičiumi ir artilerija rusijos, ko gero, neišgąsdinsime, tačiau mes turime asimetrinį pranašumą – aukštųjų technologijų gynybos pramonę.
Karas Ukrainoje parodė, kad pergalę lemia ne tik tankų skaičius, bet ir gebėjimas greitai prisitaikyti: dronai, radioelektroninė kova, išmanieji šaudmenys, saugus ryšys ir lazerinės technologijos. 2026 m. sausį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis viešai teigė, kad daugiau nei 80 proc. sėkmingų smūgių prieš rusijos pajėgas dabar atliekama dronais, o 2025 m. įvykdyta apie 820 tūkst. dronų smūgių. Lietuva turi pakankamą potencialą sukurti reikalingus gamybos pajėgumus.
Lietuvos gynybos pramonės įmonės jau dabar eksportuoja sprendimus į NATO šalis ar net Ukrainą, tačiau vietinėje rinkoje dažnai tebesižvalgoma į didžiuosius užsienio gamintojus. Tai strateginė klaida. Norint išsilaikyti ilgiau nei 72 valandas ar apskritai atgrasyti priešą, amunicijos ir išmaniųjų sistemų gamyba turi vykti čia, o ne priklausyti nuo ilgos logistinės grandinės per Suvalkų koridorių. Tuomet atgrasysime bet kokį priešą.
Lietuvos gynybos pramonės įmonės „LTMilTech“ direktorius ir Baltijos šalių gynybos klasterio steigėjas Algirdas Stonys pabrėžia, kad šiuolaikiniame kare technologinis suverenumas yra lygus kariniam saugumui. „Mes dažnai skaičiuojame gynybos biudžetą milijardais eurų, bet pamirštame efektyvumo koeficientą. Statistika rodo, kad vienas euras, investuotas į vietinę karinę technologiją – ar tai būtų antidroninė sistema, ar lazerinė optika, – sukuria trigubą vertę, o kartais ir daugiau: lieka šalies ekonomikoje, užtikrina tiekimo saugumą krizės valandą ir leidžia mums patiems diktuoti technologinį tempą, užuot laukus užsakymų eilėje užsienyje“, – teigia A. Stonys.
Turime iš esmėskeisti savo strategiją
Lietuva ilgai rėmėsi „tripwire“ (liet. sprogdiklio vielos) strategija, tikėdamasi, kad šalyje jau šiandien esančių nedidelių sąjungininkų pajėgų užpuolimas automatiškai aktyvuos didžiąją NATO galią. Tačiau mes turime pakankamai resursų, kad galėtume pereiti prie „ežio“ strategijos – tapti nepatogiu ir per daug žalos sukelti galinčiu taikiniu, kad galimi kaštai agresoriui taptų nepakeliami dar prieš įsikišant sąjungininkams.
Pavyzdžiui, vien fotonikos (lazerių) rinkai Lietuvoje priskiriama apie 50 įmonių su 1 300 darbuotojų ir apie 200 mln. eurų metiniais pardavimais. Tai galėtų tapti mūsų pagrindu optinės navigacijos, ryšio komponentų ar stebėjimo rinkoje. Mūsų ICT sektorius, turintis 58 tūkst. profesionalų, sugeneruoja apie 7,4 proc. šalies BVP ir gali tapti kibernetinio saugumo centru, o Lietuva šiuo metu turi pakankamai pajėgumų pagaminti iki 2 mln. dronų per metus.
Tai reiškia, kad Baltijos šalių gynybos klasteris gali suteikti reikiamus „dyglius“. Reikia nepamiršti, kad gynyba – ne tik amunicija. Tai autonominės sistemos, kurios gali veikti be GPS, ryšio priemonės, kurių negali nuslopinti rusiška elektroninės kovos įranga, ir stebėjimo sistemos, matančios giliau nei priešas.
Jei Lietuvos kariuomenė būtų visiškai aprūpinta vietinės pramonės sprendimais, mes ne tik užsitikrintume savarankiškumą neribotam laikui, bet ir galėtume tiekti kritines technologijas Latvijai, Estijai ir net Lenkijai, taip tapdami regiono saugumo centru.
Idealiu atveju reikėtų sukurti ekosistemą, kurioje kariuomenė ir pramonė veiktų kaip vienas organizmas, nes paprastai valstybė finansuoja ne tik pačios produkcijos pirkimą, bet ir tolesnę plėtrą. Kaip pastebi „LTMilTech“ vadovas A. Stonys, tik tai gali padėti Lietuvai sukurti nenutrūkstamą gynybos sieną: „Krizės atveju importo grandinės trūkinėja per pirmąsias 48 valandas. Vietinė gamyba, galinti per parą adaptuoti programinę įrangą ar pagaminti reikiamą skaičių dronų, yra tas veiksnys, kuris 72 valandų išgyvenimo klausimą paverčia ilgalaikio atgrasymo strategija. Mes turime inžinerinį potencialą tapti Baltijos regiono Izraeliu – tereikia valstybinės valios tuo pasinaudoti.“
Laukimas, kol kas nors mus apgins, yra prabanga, kurios negalime sau leisti. Suomija tą suprato jau seniai – laikas suprasti ir mums. Deja, tikrai nėra aišku, kas karo atveju Lietuvai padės, o kas – tik siųs užuojautą. Tad turime pasiruošti kautis patys.
About the Author
