Autorius: Ignas Petrikonis, įkrovimo sprendimų įmonės „Evioni“ vadovas
Lietuviškuose pranešimuose socialiniuose tinkluose aidi lozungai apie „žaliąją ateitį“, o Lietuvos politikai iš tribūnų mojuoja Briuselio direktyvomis. Tačiau išėjus į bet kurio daugiabučio kiemą Vilniuje, Kaune ar juo labiau miesteliuose, vaizdas grąžina į realybę. Kol Vakarų Europa ar Skandinavija sėkmingai persėda į tyliai birzgiančius elektromobilius, lietuvis lieka ištikimas savo senam geram dyzeliukui.
2026 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje iš viso registruota apie 1,83 mln. lengvųjų automobilių. Žinote, kiek iš jų yra grynieji elektromobiliai (angl. battery electric vehicle – BEV)? Vos 24 184. Net pridėjus iš išorės įkraunamus hibridus, bendras skaičius nesiekia nė 2,5 proc. visų transporto priemonių.
Palyginti, Europos Sąjungoje naujų automobilių pardavimuose elektromobilių vidurkis jau perkopė 17 proc., o Norvegijoje registruojamų naujų elektromobilių skaičius siekia kosminius 93 proc. Daugelis elektromobilio slapta nori jau ir Lietuvoje. Tai kodėl mes taip atsiliekame? Priežastys paprastos: tuščios piniginės ir įsisenėję pirkimo įpročiai.
Lietuviai – kompleksuota naudotų automobilių mėgėjų tauta
Elektromobiliai gali būti patys greičiausi, ekonomiškiausi ir patogiausi, tačiau tol, kol jie nedominuos naudotų automobilių rinkoje, Lietuvoje jų matysime nedaug.
„AutoTyrimų“ ir „Regitros“ duomenys rodo, kad per 2025 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje buvo įregistruota per 78 tūkst. lengvųjų automobilių, tačiau net 74 proc. jų buvo naudoti. Vidutinis Lietuvos gyventojo perkamas automobilis yra ne naujas „Tesla Model 3“ iš salono, o 10–15 metų senumo vokiškas universalas už maždaug 10 tūkstančių eurų.
Ką už tokią kainą siūlo naudotų automobilių rinka? „BMW i3“, „Fiat 500“, „Nissan Leaf“, „Volkswagen Up“ ir panašūs nedideli hečbekai. Realybė tokia, kad didžiajai daliai Lietuvos gyventojų, ypač gyvenančių Vilniuje ir Kaune, tokių automobilių užtenka. Tačiau koks save gerbiantis lietuvis rinksis mažą automobilį, kai už tą pačią sumą galima nusipirkti 350 tūkst. kilometrų prasukusį 5 serijos „BMW“?
Lietuvos gyventojai automobilį dažnai renkasi ne sau, o tam, kad galėtų jį parodyti kitiems. Kai kuriems jis yra vienintelė galimybė sustiprinti savigarbą. Nesvarbu, kad tas pats „BMW“ daugiau laiko praleis pas mechanikus, o ne kelyje ar kad vėliau su draugais teks „mestis kurui“.
Reikėtų nepamiršti ir to, kad vidutinės metinės disponuojamosios pajamos Lietuvoje vis dar stipriai atsilieka nuo Europos senbuvių. Vidutiniškai Lietuvos gyventojas per metus į rankas gauna apie 18 000 eurų. Vidutinio naujo elektromobilio kaina, net ir su visomis valstybės subsidijomis, svyruoja tarp 35 000 ir 50 000 eurų.
Vadinasi, vidutines pajamas gaunantis pilietis turėtų dirbti trejus metus nevalgydamas ir negerdamas, kad įsigytų transporto priemonę, kuri dar ir sulaukia mažiau komplimentų.
Infrastruktūra – tik patogus atpirkimo ožys
Automobilio pasirinkimas dažnai teisinamas tuo, kad Lietuvoje esą trūksta elektromobilių infrastruktūros. Iš tiesų Lietuvoje mes turime vieną mažiausiai apkrautų viešųjų įkrovimo tinklų visoje Europoje. Viešųjų stotelių tinklas plečiasi greičiau, nei auga pačių elektromobilių parkas. Mūsų šalyje per paskutinius metus viešųjų krovimo prieigų skaičius išaugo beveik dvigubai – iki beveik 6 tūkst. Palyginti, apie 4,8 karto didesnė Lenkija turi vos du kartus daugiau stotelių.
Elektromobilių nevairuojantys žmonės dažnai krovimo stotelių tiesiog nepastebi, nes jiems tai neaktualu, todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad kroviklių tiesiog nėra. Yra ir psichologinė pusė. Pripažinimas, kad ko nors negali įpirkti, menkina savivertę, o atsakymas „neperku, nes nėra infrastruktūros“ skamba daug oriau ir racionaliau. Tai saviapgaulė, leidžianti paslėpti tikrąją – finansinę priežastį.
Net ir gyvenant daugiabutyje šiais laikais yra sprendimų. Tereikia bendro sutarimo, kurio kartais pritrūksta ne dėl techninių kliūčių, o dėl kaimynų tarpusavio barnių ir nenoro bendradarbiauti.
Be to, žmonės suvokia, kad, įsigiję elektromobilį, turės mokytis naujovių: siųstis programėles, suprasti krovimo specifiką. Baiminamasi ir dėl remonto: kas bus, jei suges? Juk garažiuko meistras Petras, visą gyvenimą tvarkęs dyzelius, čia jau nepadės.
Tačiau visa tai – mitai. Elektromobilis turi daug mažiau besidėvinčių dalių, nei jų yra vidaus degimo variklyje. Baterijai dažniausiai suteikiama 8 metų garantija, o dyzeliniam varikliui jokios atskiros garantijos po kelerių metų niekas nebeduoda.
Skeptikai triumfuos nebeilgai
Vis dėlto tendencijos jau greitai pasieks ir Lietuvą, o skeptikų gretos retės natūraliu būdu. Europos automobilių gamintojų asociacija (ACEA) pasidalino didžiuliu pasiekimu – senojo žemyno gyventojai 2025 m. gruodį įsigijo net 300 tūkst. elektromobilių, t. y. daugiau nei iki šiol įprastų automobilių. Dyzeliniai automobiliai, beje, jau aplenkti dar 2023 m., tik ne Lietuvoje – čia apie 64 proc. automobilių parko tebesudaro dyzeliniai automobiliai.
Tačiau dar keletas metų, ir už Lietuvos gyventojo mėgstamą 10 tūkst. eurų sumą skelbimuose bus galima rasti naudotų „BMW“ „5“ ar „X“ serijos hibridų. Realu, kad mus pasieks ir kiti kiek pigesni modeliai, nes vokiečiai, norėdami atsinaujinti, išsiųs juos į Lietuvą.
Elektromobilių privalumus ignoruoti bus vis sunkiau, vis labiau spaus ir įvairūs mokesčiai Lietuvoje taip mėgstamiems dyzeliams. Dar keletas metų ir elektromobilius pradės pirkti daugelis – ilgainiui gatvėse jų bus daugiau nei dabar įprastų automobilių.
About the Author
