Tyliai vyksta Lietuvos užsienio politikos kurso keitimas, tampantis sudedamąja socialdemokratų ir jų kraštutinės dešinės koalicijos plano orbanizuoti Lietuvą dalimi. Iš Lietuvos jau išprašytas Sviatlanos Cichanouskajos biuras, zonduojamos galimybės vėl plačiai atverti Lietuvos sieną su Baltarusija ir iš naujo leisti baltarusiškų trąšų tranzitą, kurio nekantriai laukia su nusikalstamu pasauliu siejami vietos veikėjai.
Galiausiai bus ieškoma būdų išprašyti iš Lietuvos Taivaniečių atstovybę. Radus kokį nors pretekstą, kaip kad S. Cichanouskajos išvarymo iš Lietuvos atveju, kai, neva remiantis „saugumo situacijos vertinimu“, buvo nuspręsta sumažinti jos fizinės apsaugos lygį ir apsaugą iš Vadovybės apsaugos tarnybos perduoti Kriminalinės policijos biurui. Praktikoje, mano žiniomis, S. Cichanouskajos biurui tiesiog buvo nurodytas telefono numeris, kuriuo galima paskambinti iškilus grėsmei. Na, maždaug, kaip mes visi galime paskambinti policijai. Logiška, kad jai neliko nieko kito, kaip tik vykti į Varšuvą. Kai be jokio racionalaus pagrindo mažinamas saugumo lygis, nors priešiškos žvalgybos interesai ir operacijų intensyvumas tikrai nemažėja, taip pasielgtų bet kuris save gerbiantis ir nenorintis be reikalo rizikuoti gyvybe užsienio šalies atstovas.
Ar po reveransų Minskui bus kapituliacija maskvai dar anksti spręsti, tačiau tylius žingsnius stiprinti rusijos įtaką ši valdančioji dauguma sistemiškai vykdo nuo pat pradžios. Galime prisiminti ne tik sparnuotąsias pirmojo šios daugumos vyriausybės vadovo, o dabar jau ekspremjero Gintauto Palucko frazes, ištartas dar 2022 m. visaapimančios rusijos invazijos į Ukrainą išvakarėse, kad, „jeigu visi mėginsime apginkluoti Ukrainą, karas su rusija tęsis“, bet ir vėlesnių žurnalistinių tyrimų metu užčiuoptus jo ryšius su lukašenkos režimo veikėjais, kurie taip ir nebuvo paneigti.
Europiniai socialdemokratai taip nedarytų – Europos Parlamente vakarietiškų kairiųjų partijų atstovai nuosekliai remia Ukrainą, remia sankcijų išlaikymą ir stiprinimą, taip pat palaiko S. Cichanouskają. Beje, dar praėjusių metų spalį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje S. Cichanouskąją įvardijo Baltarusijos demokratinių jėgų lydere ir paragino sistemiškai remti jos vadovaujamą biurą.
Bet mūsų nacionaliniai socialdemokratai yra kitokie – jie tiek Lietuvoje, tiek Europos Parlamente bendradarbiauja su kraštutinės dešinės politinėmis jėgomis, tad ir stebinti neturėtų atitinkami jų politikos posūkiai.
Nacionalinės lietuviškų socialdemokratų ypatybės
Tai, kaip pastaruoju metu valstybės užsienio politikos vairą bando perimti socialdemokratų vadovas Mindaugas Sinkevičius, yra skandalinga. Ir čia visų pirma turiu omenyje jo susitikimą su Baltarusijos opozicijos politine aktyviste (ji pati taip save pristato) Marija Kalesnikava vasario 3 d.
Atrodytų, savaime toks susitikimas nėra blogas. Tačiau pažiūrėkime, kokioms žinutėms transliuoti jis skirtas.
Pirma, M. Kalesnikava pristatyta kaip „Baltarusijos demokratinės opozicijos lyderė“. Suprask, ne menkesnė nei S. Cichanouskaja ar bent jau beveik lygiavertė, taigi daug tokių lyderių gali būti. Žodžiu, taip prisidedama prie Baltarusijos demokratinių jėgų skaldymo plaunant S. Cichanouskajos legitimumą. Tai prieštarauja bent trims Seimo rezoliucijoms, priimtoms 2020 m. rugpjūčio 18 d. ir rugsėjo 10 d. bei 2022 m. gruodžio 8 d.
Jose S. Cichanouskaja pripažįstama išrinktąja Baltarusijos žmonių lydere, ji ir jos vadovaujama Baltarusijos jungtinė pereinamojo laikotarpio vyriausybė laikoma baltarusių demokratijos atstovybe. Žinoma, kaip jiems įprasta, socialdemokratai nusispjaus į tai kaip atseit į konservatorių, o ne Lietuvos užsienio politikos principus atspindinčias rezoliucijas, nors jų atstovai Seime tuo metu taip pat už jas balsavo.
Antra, kodėl taip daroma? Ogi tam, kad būtų pratinama prie minties, jog plataus masto susisiekimas ir ryšiai su lukašenkos režimu bus atnaujinti. Ir, girdi, tai vyks Baltarusijos demokratinės opozijos lyderės (bent vienos iš lyderių) prašymu. Kitaip nei „blogoji“ S. Cichanouskaja, kaip praneša socialdemokratų pirmininkas, M. Kalesnikava ragina „didinti Baltarusijos žmonių mobilumą tarp Lietuvos ir Baltarusijos, pabrėždama didesnio judėjimo su Europa svarbą ir siūlydama Minsko–Vilniaus geležinkelio susisiekimo keleiviams atkūrimą ir autobusų maršrutų atnaujinimą“. Taip kad renkitės gerų ir draugiškų, visiškai priešo neverbuotų, kaimynų antplūdžiui.
Kartu taip stengiamasi menkinti ir net niekinti sankcijas lukašenkos režimui. Pats M. Sinkevičius diplomatiškai rašo apie tai: „izoliacija pati savaime neveda į sprendimus – sankcijos nėra tikslas vien dėl savęs, jos turi būti naudojamos išmaniai kaip priemonė siekti konkrečių tikslų, ypač saugumo ir humanitarinėje srityse“. Mažiau diplomatiškai apie tai sako kitas socialdemokratas, Martynas Katelynas (neatsitiktinai buvęs Nacionalinio susivienijimo narys!), jis tiesiog ragina sankcijas panaikinti nepasiekus užsienio ir saugumo politikos tikslų.
Prideda ir pati M. Kalesnikava: „Jeigu toks žingsnis („Belaruskalij“ tranzito per Lietuvą atnaujinimas – mano past.) būtų kruopščiai prižiūrimas, prisidėtų prie Baltarusijos suvereniteto stiprinimo, lemtų apčiuopiamus humanitarinius rezultatus – pavyzdžiui, politinių kalinių paleidimą – ir padėtų deeskaluoti situaciją platesne prasme, tuomet tai yra visiškai pateisinama.“ Beje, „Belaruskalij“ tranzitui vagą bando nuosekliai išarti ir tvirtai už jį pasisakantis mūsų socialdemokratų atstovas Europos Parlamente Vytenis Povilas Andriukaitis.
Visa tai dangstoma Donaldo Trumpo politika – esą amerikiečiai sudera politinių kalinių paleidimą mainais už sankcijų švelninimą, todėl ir mes turėtume sukti panašiu keliu. Bet nuo kada ir kodėl ši trumparegiška greitų, bet paviršutiniškų pergalių ieškanti trumpistinė politika atitinka Lietuvos nacionalinio saugumo interesus? Ką ji turi bendro su Europos Sąjungos (ES) užsienio ir saugumo politikos nuostatomis?
ES politika rusijos atžvilgiu kaip tik grįsta priešingomis nuostatomis – vasario mėnesį planuojama priimti naują, jau 20-ąjį sankcijų paketą, skirtą kovai su rusijos šešėliniu laivynu ir sankcijų apeidinėjimu per trečiąsias šalis. Beje, Baltarusijai taikomos sankcijos nustotų galioti pasibaigus šiai žiemai, tad šį mėnesį jos turėtų būti pratęstos dar metams.
Įdomu, ką apie visą šią iš Jonavos vairuojamą užsienio politikos kainą galvoja užsienio reikalų ministras ir prezidentas? Kol kas jie klusniai tyli. Tačiau, žinoma, visa tai laimina premjerė, kuri taip pat neseniai susitiko su M. Kalesnikava. Tiesa, apie premjerės savarankiškumą bet kurioje politikos srityje, ne vien užsienio, kalbėti neverta.
Premjerė – Kinijos reikalavimų garsintoja Lietuvoje?
Kam premjerė tinka, tai įgarsinti eilines revizionistines idėjas, kuriomis siekiama be rusų susigrąžinti dar ir kinų įtaką Lietuvoje. Vasario 3 d. interviu BNS, kalbėdama apie Taivaniečių atstovybės klausimą, ji sakė: „Manau, kad Lietuva iš tikrųjų pati šoko prieš traukinį ir pralaimėjo.“
Pralaimėjo kam ir kaip? Ar Lietuva neteko strateginių partnerių? Ar susilpnėjo jos saugumo garantijos? Ar užsidarė durys į kitų valstybių rinkas? Ar iš tikrųjų daug pralaimėjome laikinai atsitraukę nuo pagrindinės rusijos rėmėjos jos kare prieš Ukrainą ir suartėję su viena technologiškai labiausiai išsivysčiusių pasaulio ekonomikų (kartu dar ir demokratijų), atvėrę mūsų specialistams ir akademikams Taivano universitetus, galimybes dalintis technologijomis ir tyrimų infrastruktūrą?
Beje, Lietuvos ekonominių ryšių švieslentė indikuoja, kad lietuviškos kilmės prekių eksportas į Kiniją pamažu atsistatė – 2021 m., prieš atidarant Taivaniečių atstovybę, jis siekė 171 mln. Eur, o praėjusiais metais – 190 mln. Eur. 2022-2023 m. fiksuoto nuosmukio šiandien jau nebėra, nors diplomatinio atstovavimo požiūriu santykiuose su Kinija niekas nepasikeitė, o buvusios eksporto apimtys didžiąja dalimi buvo atsistačiusios dar paskutiniais Taivaniečių atstovybę pakvietusios centro dešinės vyriausybės metais.
Žvelgiant plačiau, Vakarų ir Kinijos santykiai dar ilgai išliks struktūriškai įtempti. Konkurencija dėl technologijų, saugumo, kritinių komponentų tiekimo grandinių kontrolės tik stiprės. Tokioje aplinkoje didesnės Lietuvos verslo investicijos į Kiniją negali būti nei protingos, nei skatintinos – jos tik didins valstybės pažeidžiamumą. Juk bet kuriuo momentu gali atsitikti taip, kaip, pavyzdžiui, neseniai verslui Baltarusijoje. Kinija, kaip ir lukašenkos režimas, nežaidžia pagal civilizuoto pasaulio taisykles.
Galiausiai būtent neproporcingi Kinijos veiksmai prieš Lietuvą nemaža dalimi prisidėjo prie to, kad Europos Sąjunga sukūrė pasipriešinimo ekonominei prievartai mechanizmą, kuris šiuo metu dažnai minimas, siekiant išvengti D. Trumpo administracijos šantažo dėl tarifų ir Grenlandijos užgrobimo.
Praėjus keletui dienų po premjerės pasisakymo, vasario 6 d., sureagavo ir Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas pareiškęs besitikintis, kad Lietuva norą gerinti dvišalius santykius „pavers konkrečiais veiksmais ir kuo greičiau ištaisys savo klaidą“.
Lietuva nėra pirmoji valstybė, kurią Kinija mėgina versti „taisyti savo klaidas“. Norvegijos Nobelio komitetui 2010 m. Nobelio taikos premiją skyrus kinų disidentui Liu Xiaobo, Pekinas įšaldė aukšto lygio politinius kontaktus, sustabė derybas dėl prekybos sutarties, taikė neformalius prekybos ribojimus (ypač lašišų eksportui), o santykių „atšilimas“ 2016 m. įvyko tik po to, kai norvegai pasirašė žeminantį bendrą pareiškimą, kuriame teigė susilaikysiantys nuo veiksmų, kurie gali daryti žalą dvišaliams santykiams. Kitaip tariant, santykių normalizavimas buvo susietas su politiniais įsipareigojimais ir savicenzūra ateičiai.
Australijos patirtis dar aiškiau atskleidžia spaudimo logiką. 2018-2020 m., Kanberai uždraudus „Huawei“ dalyvauti 5G infrastruktūros vystyme ir parėmus nepriklausomo COVID-19 kilmės tyrimo idėją, Kinija ėmėsi plataus masto prekybinių priemonių – muitų, neoficialių importo ribojimų, patikrinimų, anglies ir vyno eksporto blokavimo (pažįstamos priemonės, tiesa?). 2020 m. Pekino diplomatai netgi paviešino vadinamąjį „14 nuoskaudų“ sąrašą, kuriame išdėstė konkrečius reikalavimus: pakeisti įstatymus dėl užsienio kišimosi, atblokuoti Kinijos investicijas, priversti laisvą žiniasklaidą pozityviau kalbėti apie Kiniją ir pan. Tai buvo aiškus signalas, kad kalbama ne apie prekybos techninius ginčus, o apie siekį perbraižyti Australijos vidaus ir užsienio politikos struktūrą. Nors dalis prekybos apribojimų vėliau buvo atšauki, tai įvyko ne todėl, kad Australija būtų iš esmės pakeitusi savo strateginę kryptį, o todėl, kad Pekinui tapo nenaudinga tęsti konfrontaciją.
Šie du precedentai rodo bendrą modelį: Kinijos reikalavimai nesibaigs vien sugrįžimu į status quo. „Normalizavimas“ Pekino akimis geriausiu atveju reiškia valstybės savicenzūrą, blogesniu – viso politinio ir ekonominio modelio perkonstravimą pagal kinų interesus. Todėl nors kalbos apie „klaidų taisymą“ retoriškai gali atrodyti kaip pragmatiškas kompromisas, tačiau praktikoje jos atvers kelią vis naujam politiniam spaudimui. Racionalesnė strategija šiuo atveju būtų kryptingai stiprinti valstybės atsparumą, išlaikyti nuoseklumą ir nepasiduoti spaudimui. Kitaip teks paprasčiausiai kapituliuoti atiduodant savo laisvę. Nors dabartinei valdančiajai koalicijai tai, ko gero, būtų visai priimtina.
Juk išties susidaro įspūdis, kad lukašenkos, rusijos ir Kinijos įtakos Lietuvos didinimas socialdemokratų ir jų kraštutinių dešiniųjų koalicijos partneriams reikalingas ne siekti ekonominės naudos valstybei, nes ji nėra didelė, o mėginti čia pritaikyti Viktoro Orbano Vengrijoje, Roberto Fico Slovakijoje ir „Gruzijos košmaro“ Sakartvele taikytas schemas.
Šių modelių esmė – veikti dviem kryptimis vienu metu: viduje silpninti pliuralizmą ir visuomenės atsparumą užtikrinančias institucijas (pirmiausia bandant perimti LRT, po to – teismus ir ypač Konstitucinį Teismą), o išorėje – nuosekliai atsisakyti vertybinės užsienio politikos dimensijos. Vietoj to siekiama stiprinti ryšius su autoritariniais ir imperiniais lyderiais, o santykiai Europos Sąjungoje ir su kitomis demokratinėmis valstybėmis apverčiami aukštyn kojomis ir vertinami išimtinai per siaurą merkantilistinę prizmę.
Tokia kryptis reiškia ne tik geopolitinį persiorientavimą, bet ir pačios vidinės politinės santvarkos transformaciją – kai vertybiniai principai ir demokratinės institucijos suvokiamos ne kaip orientyrai, bet kaip kliūtys buldozeriu įtvirtinti savo valdžią, kad po to net rinkimais ji būtų nebepakeičiama (nes tikrų demokratinių rinkimų gali nebelikti).
Socialdemokratai kartu su kraštutinės dešinės partneriais stumia mus labai pavojinga linkme. Beje, vis prastėjančios tarptautinės padėties sąlygomis. Viena, ko jie neįvertina, – Lietuvos pilietinės visuomenės. Jei 1993 m. ji sustabdė tuometinę Lietuvos valdžią (socialdemokratų pirmtakus LDDP ir jos prezidentą) nuo rusijos kariuomenės buvimo Lietuvoje įteisinimo, tai ir dabar yra pagrindo tikėtis, kad ji neleis paversti mūsų šalies pereinamuoju rusijos ir Kinijos agentūros kiemu.
Budėkime ir prireikus vėl pakilsime.
About the Author
