Keli trumpi pasimatymai per dieną ir ilgos valandos laukiant žinių iš gydytojų – taip dar neseniai atrodydavo dienos tėvų, kurių naujagimiams nuo pirmųjų gyvenimo minučių prireikdavo priežiūros intensyviosios terapijos skyriuje.
Šiandien situacija keičiasi. Vis daugiau medicinos įstaigų pereina prie šeimai atviros naujagimių intensyviosios terapijos modelio, kuriame tėvai laikomi svarbia priežiūros komandos dalimi ir net skatinami būti šalia savo mažylių sudėtinguoju laikotarpiu suteikiant jiems galimybę leisti kartu ir dieną, ir naktį. Toks pokytis būtų neįmanomas be medicinos įrangos, užtikrinančios atidžiausią mažųjų pacientų sveikatos stebėjimą ir kartu – ramybę tiek medikams, tiek tėvams.
Būtent šiam tikslui skirta LSMU ligoninės Kauno klinikų Neonatologijos klinikoje Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje šiemet įdiegta technologija – centrinė naujagimių būklės monitoravimo sistema. Ji leidžia medikams sekti mažylių sveikatos rodiklius per nuotolį, šiems gulint skyriaus palatose drauge su tėvais.
Kauno klinikoms Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“, iniciatyvos „Auginu Lietuvą“ ir bendrovės „Cencora“ padovanotos įrangos naudingumu jau įsitikino ne vieno prieš laiką gimusio naujagimio tėvai. Pirmosiomis dienomis, kai svarbus kiekvienas neišnešiotuko priaugtas gramas ir sklandus įkvėpimas, tėvai jaučiasi ne pasyvūs stebėtojai, o naudingi pagalbininkai.
Išmokti pasitikėjimo
Tai patvirtina ir 37 savaičių amžiaus Vėjos mamos Agnės Rutkauskienės patirtis. Jos motinystės pradžia – ne „kaip iš vadovėlio“.
„Viskas prasidėjo visiškai netikėtai, namuose, 24-ą nėštumo savaitę. Kai Marijampolės ligoninėje akušerė pamatė, jog gimdos kaklelis jau veriasi, greitoji pagalba mane išvežė į Kauno klinikas“, – prisimena moteris. Tada dar vieną, būsimai mamai emociškai ir fiziškai sunkią savaitę nėštumą pavyko išlaikyti, jai pačiai galvojant tik viena – kaip ištempti dar bent truputį ilgiau, kol gydytojams pavyks vaistais subrandinti mažylės plaučius.
Dukrelei gimus 25-ą nėštumo savaitę, vos 842 gramų svorio, Kauno klinikose šalia jos praleido tris savaites. Pirmąją savaitę gydytojai rimtesnių mažylės sveikatos problemų nematė. Nors teko sulašinti kraujo komponentų, prijungti prie CPAP – kvėpavimą per nosies kaukę palaikančio aparato, tai buvo naujagimės stabilus laikas. Betdar po savaitės Vėjai pakilo temperatūra ir buvo nustatyta bambos infekcija, dėl kurios teko grįžti į intensyviosios terapijos skyrių.
Mama pripažįsta – pirmoji naktis ten buvo bemiegė, nes buvo labai nedrąsu. „Iš pradžių tikriausiai kaip ir visoms mamoms buvo sunku pasitikėti, – šypsosi A. Rutkauskienė. – Galvojau, o jeigu slaugytoja bus kur nors nuėjusi tuo metu, gal nepamatys, kad mano mergytei reikia daugiau deguonies. Paskui nurimau, pradėjau pasitikėti visu personalu – kad bet kurią akimirką, jeigu kas nors nutiks, kažkas ateis ir tikrai padės.“
Saugumas monitoriaus skaičiuose
Netrukus ji jau džiaugėsi, kad galėjo ir šiuo periodu rūpintis per anksti gimusia naujagime – taip sukaupė daug teigiamos patirties. Mažylės sveikatos rodiklius ji matydavo kaip ir medicinos komanda, kuriai centrinė stebėjimo sistema leidžia netrikdyti ramaus šeimų buvimo privačiose palatose, tiesiog sekti rodiklius per nuotolį.
Ekrane matomi vaiko gyvybiniai parametrai Vėjos mamai padėjo įsitikinti, koks svarbus naujagimiui yra tėvų buvimas šalia, jų balsai ir prisilietimai. „Pati galėjau sekti dukrytės būklę, rūpinausi, maitinau, prižiūrėjau, žinojau, kuriuo metu jai reikia daugiau deguonies. Žinoma, slaugytojos visada ateidavo reikalui esant. Bet sakyčiau, kad tai buvo pati geriausia mokykla, labai geras startas man kaip mamai. Net ir paprastas buvimas šalia inkubatoriaus, palaikymas už mažo pirštuko ar kalbėjimas mažylę labai ramindavo. Pastebėdavau, kad kengūravimo metu dukrytei reikėdavo mažiau deguonies – ji atsipalaiduodavo, nurimdavo“, – pasakoja A. Rutkauskienė, šiandien jau leidžianti dienas namie su dukrele.
Ji linki ir kitoms mamoms prireikus neabejoti ir nebijoti – tiesiog likti su savo vaiku puikiai technologiškai aprūpintoje palatoje ir pasitikėti tiek gydytojais, tiek visu kitu personalu. „Visi buvo be galo kompetentingi, jautėmės saugūs visos kelionės metu“, – dar viena proga išreikšti savo dėkingumui naudojasi Vėjos mama.
Laimė stebėti stiprėjantį naujagimį
Taip jaučiasi ir Jurgita, kurios sūnelis Faustas gimė 30-ą nėštumo savaitę, vos 1586 g svorio. Apie galimą priešlaikinį gimdymą šeima sužinojo dar 24-ą savaitę, kai buvo pastebėtas trumpėjantis gimdos kaklelis. „Jokių simptomų nejaučiau, bet buvome nukreipti į Kauno klinikas“, – pasakoja mama.
Faustui rimtų sveikatos problemų pavyko išvengti, tačiau pirmosios savaitės intensyviosios terapijos skyriuje vis tiek buvo kupinos nerimo. „Galimybė būti šalia vaiko man reiškė labai daug. Mačiau, kaip jis stiprėja, kaip auga. Man pačiai buvo daug ramiau“, – patikina mama.
Pasitikėjimo Jurgitai teikė ir supratimas, kad naujagimio gyvybiniai rodikliai stebimi 24 valandas per parą, medikams net nebūnant šalia: „Buvo ramiau žinant, kad medikai gali sureaguoti bet kurią akimirką. Tai leidžia mamai šiek tiek atsikvėpti.“
Kauno klinikų Perinatologijos centre kasmet gydoma apie 450–500 sunkiai sergančių naujagimių. Apie 60 proc. jų yra gimę anksčiau laiko, o 90–110 gimsta itin maži – sverdami mažiau nei 1500 gramų. Intensyviosios terapijos prireikia maždaug 10 proc. visų Kauno klinikose prižiūrimų kūdikių.
About the Author
