„Labai liūdna matyti verslus, kurie neturi kūrybos. Tai dažnai būna jau didelės, peraugusios organizacijos, kurioms vadovauja technokratai be sparnų, be polėkio”, – teigia verslininkas Gediminas Kvietkauskas, patenkantis į turtingiausių lietuvių 500-uką. Filologas pagal pašaukimą ir inžinierius pagal išsilavinimą verslą laiko kūrybiniu projektu, nes ten, kur nėra kūrybingumo, nėra laisvės kilti aukščiau.
Su žemės ūkio technika prekiaujančios įmonės „East West Agro“ vadovu, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Inžinerijos absolventu G. Kvietkausku kalbamės apie jo verslą, vidinę laisvę ir pažintį su universitetu nuo kūdikystės.
Esate žmogus, kuris nebijo pasakyti, ką galvoja. Iš kur tokia drąsa?
Kiek prisimenu save, gyvenime nelabai laikiausi taisyklių. Kur yra rėmai, ten manęs nėra, – ir mokykloje taip pat. Iš tiesų tai oportunizmas ir drąsa atsiranda tada, kai neturi galimybių. Aš neturėjau galimybių mokytis tą, ką noriu. Apskritai, manau, kad dvyliktokas per jaunas žinoti, kuo jis nori būti. Mūsų sistema labai stipriai perspaudžia su reikalavimu apsispręsti. Niekas nežino, kur jį nuneš gyvenimas, kuo jis taps ar kuo norės būti.
Aš pats stojau ten, kur pavyko įstoti, nes neturėjau galimybių mokėti už studijas. Ir iš to turbūt atsirado tokia vidinė laisvė, kad galiu keisti studijas. Pasimokiau statybų inžinerijos, po to – lietuvių filologijos, vėliau emigravau į užsienį. Tai taip visą laiką ir kovojau dėl savo išlikimo, bet kuo būti nebuvau pasirinkęs. Ir nors užaugau ŽŪA bendruomenėje, ne dėlto patekau į žemės ūkio technikos verslą – tiesiog susikaupė visos tos patirtys ir atsirado verslas.
Esate minėjęs, kad verslą kūrėte iš vidinės laisvės.
Visada buvo vidinė laisvė, kad aš atsakau prieš save, esu laisvas daryti sprendimus – teisingus ar neteisingus, rinktis teisingus ar neteisingus kelius. Prisidirbus reikia ieškoti išeities, ir kai tu ieškai tų išeičių, natūraliai tobulėji. Kai ateini į verslą organiškai, iš kaimo tiesiog papuolei – tai nežinai daugelio principų. Viena vertus, darai klaidas. Kita vertus, darai drąsius sprendimus, kurių nepadarys tie, kas to mokėsi, nes jų rėmai sako, kad taip negalima daryti.
Jaunas žmogus yra kvailas ir tai yra didžiausia jo stiprybė, nes jis nežino pasekmių. Aišku, jis gali ir sudegti, čia visada rizikinga. Verslas yra laukinė gamta – gyvens arba ne. Tad galiausiai ta laisvė, drąsa ir taisyklių laužymas išsivysto į instinktą.
Sakėte, kad neįstojote ten, kur svajojote?
Svajojau, kad įstosiu į žurnalistiką, bet tikrai žinojau, kad pagal balus niekaip neįstosiu. Dar buvo planas – lietuvių filologijos bakalauras, paskui – žurnalistikos, bet iš tikrųjų taip ir nepabandžiau. Dabar jau nebebandysiu.
Mokėtės lietuvių filologijos, kaip filologo gyslelė pasireiškia versle?
Akcentuočiau žodį kūryba – literatūrą, poeziją, knygas. Galų gale, aš ir pats rašau, ir pats skaitau daug. Vis sugrįžtu prie knygos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, kuri man patiko dar paauglystėje ir skaičiau ją gal keliasdešimt kartų. Ši istorija pasakoja apie žmones, kurie kažką gyvenime darė, bandė kilti aukščiau, išbandė įvairių akrobatinių triukų versle, karjeroje, gyvenime, bet tokių, kurių kiti anksčiau nedarė. Kuo aukščiau kyli ir pabandai naują akrobatinę figūrą, tuo daugiau išmoksti ir tuo labiau skiriesi nuo likusių žuvėdrų. O kai pabandai pakilti aukščiau – jau nebegali grįžti tenai, kur gyvena tos žuvėdros. Ir paprastai tampi tų žuvėdrų atstumtuoju, kaip nutiko Džonatanui.
Kūryba versle yra begalinis privalumas. Labai liūdna matyti verslus, kurie neturi kūrybos. Tai dažnai būna jau didelės, peraugusios organizacijos, kurioms vadovauja technokratai vadovai, kurie neturi tų sparnų, neturi polėkio. Mūsų verslo sėkmės istoriją sieju per tai, kad filologas vadovas – absoliučiai netipinė kombinacija, ypatingai žemės ūkio sektoriuje.
Tačiau kai pakyli taip aukštai, lieki vienas?
Taip, bet nutinka paradoksalūs dalykai – tu susitinki tokius kaip tu, kurie irgi kažkada patys kažką bandė daryti, ir tu jau turi kitą būrį, bet jis visai kito lygmens, kitaip auga ir vienas kitus augina. Per tai vėliau ateina ir verslo mentorystė – kai tu pasieki savo galimybių ribas, randi savo mokinių.
Ar turite ambicijų kilti dar aukščiau? Gal į prezidentus?
(Juokiasi) Ambicija siekti karūnos yra bloga ambicija. O darbas agrosektoriuje išmokė toli nebeplanuoti, nes gamta neklauso tavo planų. Gamta sugriaus tavo planus per vieną didelę krušą arba vieną didelę šalną. Tas planavimas yra labai reaktyvus – kiekvieną kartą reaguoji į pokyčius.
Tad koks jūsų galutinis tikslas?
Pasakysiu labai gražią mintį, nors nežinau, kieno citata. Jeigu tavo tikslas yra pinigai, tai greičiausiai nepasiseks. Pinigai yra priemonė judėti toliau, bet jeigu tikslas yra tik pinigai – niekada nepasiseks. Tikslas augti visada turi būti – augti kaip žmogui, kaip verslui, kaip organizacijai, organizacijos lyderiui auginti naujus lyderius. Ir nėra to horizonto – tas horizonto siekimas, gal ir yra tikslas.
Ar atsigręžęs atgal matote klaidų?
Yra dėl ko gėda, yra visko – esu normalus žmogus. Tačiau nesu linkęs žiūrėt atgal ir graužtis dėl tų dalykų, kurie jau įvyko. Mėgstu cituoti anoniminius alkoholikus, kurie sako: „Dieve, suteik man jėgų keisti tai, ką galiu pakeisti, ir nešvaistyti jėgų tam, ko nebegaliu pakeisti.“ Kas iš to, kad aš čia dabar savigrauža užsiimsiu?
Dalyvaujate jau antrame televizijos projekto „Rykliai“ sezone. Kokią idėją finansuotumėte iš karto – ko, jūsų manymu, gyvenime dabar trūksta labiausiai?
Ką išmokė pirmas „Ryklių” sezonas, kad nereikia susifokusuoti į savo sektorių. Mano žinios yra sektorinės – iš žemės ūkio – ir jos riboja suvokimą apie šiuolaikinį bei ateinantį pasaulį. Ateina visai kitoks pasaulis. Mano vaikų karta matys visai kitus dalykus, reikės investuoti į visai kitką. Kalbant apie ateitį – labai praplėtė suvokimą.
Ar jūsų vaikai jau galvoja, ką norės veikti ateityje?
Absoliučiai jokio spaudimo. Pavyzdžiui, vyresniajam – 14 metų ir jis jau dabar labai graužiasi, kad dar nežino, kur nori būti. Jam tik 14 metų! Ir tiek mano, tiek mano žmonos filosofija – absoliučiai jokio spaudimo. Kur pajaus, ten ir eis, o mes padėsime. Galbūt norės mokytoju būti? Puiku. Aš ir pats norėjau būti mokytojas. Ir būčiau geras mokytojas. Iš dalies galvoju, kad aš mokytoju ir tapau, tiktai kitokia forma.
Ko palinkėtumėt moksleiviams, kurie jau svarsto, kur jiems studijuoti?
Yra toks lotyniškas žodis ingenium, reiškiantis protą, sumanumą ir išradingumą. Linkėčiau drąsos ieškoti savo ingenium – to vidinio kūrybiškumo ir veržlumo, kuris padeda įveikti bet kokį iššūkį, nes kiekviena nauja užduotis tai galimybė atrasti ką nors dar nepatirta ir patobulinti savo meistriškumą. Kalbant apie Inžinerijos studijas, būtent gebėjimas kurti, konstruoti ir matyti rezultatą realiame pasaulyje paverčia šią sritį tokia įkvepiančia. Tikiuosi, kad būsimiems studentus šis kelias inžinerijoje bus kupinas prasmingų atradimų ir įkvėps taip pat, kaip įkvėpė mane.
Dabar VDU esate Tarybos narys. Kokią jaučiate prasmę iš vis dar artimų ryšių su universitetu?
Ryšys nenutrūko, kadangi aš užaugau Žemės ūkio akademijos bendruomenėje. Mano mama ten dirbo, tad buvau vystytas ant dekanato stalo (juokiasi). Visada buvau arti, pažįstu visus žmones, kurie tenai tuo metu dirbo. Tai buvo ta bendruomenė, kur užaugau. Netgi kai studijavau ne VDU, vis tiek gyvenau toje pačioje bendruomenėje, padėdavau parodas organizuoti. Kai atsirado verslas, tapome mecenatais – mes visada buvome universitete vienaip ar kitaip. Mano visas gyvenimas yra šalia universiteto. Visada stengiuosi pasakoti studentams ir įkvėpti, kad jie ieškotų žuvėdrų savyje.
Ar turite laisvalaikį be verslo? Ką veikiate?
Rašau, nors dabar jau neberašau keli metai, bet reikės prie to sugrįžti. Kelionės – tai natūralus poilsis smegenims pailsinti. Turi tokių hobių kaip nardymas, skraidymas lėktuvu. Sportą mėgstu, bet dabar irgi pauzė. Visur daug pauzių – toks laikas. Kartais pagalvoji, kad negerai, bet priimi, kad dabar taip reikia.
Dar nuolat teikiame paramą Ukrainai – esame kaip logistinė bazė įvairioms paramos organizacijoms, kurios veža automobilius. Tiesa, dar mėgstu žaisti šachmatais – dabar retai, su sūnumis, o anksčiau labai intensyviai žaisdavau, kas irgi versle didžiulis privalumas. Filologas, kūrėjas ir šachmatai – tai labai pavojinga kombinacija.
About the Author
