Virtuali gamyklos kopija, kuri dar prieš pradedant statybas gali apskaičiuoti gamybos laiką ir numatyti gedimus, šiandien jau yra realybė. Tačiau kas būtų, jei skaitmeninį dvynį turėtų ir žmogus – „virtualų save“, kuris galėtų reaguoti, mokytis, rašyti ir net kalbėti jūsų vardu? Kur baigiasi paprasta elgsenos imitacija ir prasideda sąmoningumą turintis „virtualus aš“, gebantis ne tik mėgdžioti, bet ir manipuliuoti?
Dirbtinio intelekto kompetencijų centro tvariam gyvenimui ir darbui „SustAInLivWork“ mokslininkas, Kauno technologijos universiteto (KTU) Elektros ir elektronikos fakulteto profesorius dr. Vidas Raudonis aiškina, kad skaitmeninis dvynys – tai matematinis realaus objekto pavidalas, kuris lygiai taip pat kaip žmogus gali jausti, reaguoti ir net „sugesti“.
Skaitmeninis dvynys virtualioje erdvėje atkartoja objekte vykstančius biologinius, mechaninius ir termodinaminius pokyčius. Jis yra kuriamas naudojant matematines ir fizikines lygtis, o sudėtingesnėse sistemose – papildomai taikant dirbtinio intelekto metodus. Pasak V. Raudonio, nesudėtingam mechaniniam objektui aprašyti reikia santykinai mažai matematinių diferencialinių lygčių.
„Vis dėlto, jeigu norėtume susikurti skaitmeninį dvynį ir naudoti jį kaip savo „avatarą“ virtualioje aplinkoje, vien tik matematinių lygčių nepakaktų“, – sako „SustAInLivWork“ mokslininkas.
Tarp jau egzistuojančių – pastatų, transporto ar energetikos sistemų kopijos
Skaitmeninio dvynio technologija jau kuris laikas naudojama pramonėje: nuo gamyklų, gamybos linijų ir įrenginių planavimo bei optimizavimo iki sudėtingų sistemų būklės stebėsenos ir priežiūros. Transporto sektoriuje, pasitelkiant skaitmeninius dvynius, kuriami transporto sistemų virtualūs modeliai, pastatų statyboje bei jų eksploatacijoje ši technologija padeda valdyti pastato inžinerines sistemas – šildymą, vėdinimą ir energijos sąnaudas, o energetikoje ji taikoma elektrinių, tinklų ir atskirų įrenginių būklei stebėti bei priežiūrai numatyti.
„Jau dabar virtualioje gamykloje, pasitelkus automatizuotus skaitmeninius staklių dvynius, galima sukurti skaitmeninę batų kopiją. Tuomet galima apskaičiuoti gamybos trukmę, įvertinti, kiek laiko ji veiktų be gedimų, ir virtualioje aplinkoje apmokyti naujus darbuotojus. Visa tai įmanoma pasiekti dar neišliejus betono realios gamyklos statybai“, – sako V. Raudonis.
Nepaisant to, kad virtualios įrenginių kopijos jau egzistuoja, reikia labai daug paplušėti norint sukurti skaitmeninį žmogaus dvynį. Profesorius pasakoja, kad kuriant tikrą skaitmenį dvynį, šis turėtų atspindėti žmoguje esančius biologinius, fiziologinius, neurologinius ir psichologinius procesus bei sąmonės apraiškas. Todėl šiuo metu galimas tik dalinis žmogaus procesų modeliavimas, pavyzdžiui, įmanoma sukurti žmogaus kraujotakos sistemos skaitmeninį dvynį.
„Įdomu tai, kad jei šie dvyniai būtų kuriami remiantis tikru žmogumi, jie turėtų perimti ne tik fiziologinius bei biologiniu procesus, bet ir žmogaus charakterio bei būdo savybes, įskaitant silpnybes. Viena jų – tinginystė“, – pastebi V. Raudonis.
Dirbtiniu intelektu grįstas „virtualusis aš“ – tik imitacija?
Per pastaruosius 20–30 metų žmonių santykis su technologijomis smarkiai pasikeitė. Anksčiau kompiuterinės sistemos rodė vaizdą, skleidė garsą ir tiesiog vykdė naudotojo komandas, tačiau šiandien jos geba stebėti naudotojus, kaupti duomenis ir gali analizuoti surinktą informaciją.
„Pagal tai šios sistemos gali nustatyti, kokia jūsų nuotaika, kiek kartų ir kaip intensyviai spaudžiate mygtukus bei kokios muzikos dažniausiai klausotės. Visi šie duomenys virsta į kažką, kas primena personalizuotą asistentą“, – sako V. Raudonis.
Anot „SustAInLivWork“ eksperto, tai matyti ir kasdieniuose pavyzdžiuose: „Google“ paieškoje automatiškai užbaigiamas paieškos žodis, elektroninės prekybos svetainės pirmame puslapyje pateikiamos prekės, kurias vartotojas ketina pirkti, o ekrano šoninėje juostoje rodomos reklamos, susijusios su jo planuojamų atostogų kryptimi.
Dirbtinio intelekto kalbos modeliai jau dabar gali vietoje žmogaus rašyti laiškus, kurie imituoja jo asmeninį rašymo stilių bei toną. Skaitmeninėje erdvėje šie kalbos modeliai gali surinkti visą egzistuojančią informaciją apie vartotoją, perskaityti knygas, kurias jis skaito, ar išanalizuoti jo „Facebook“ profilį, kad galėtų generuoti atsakymus pagal jo rašomus komentarus. Vis dėlto, anot profesorius, tai nėra žmogaus sąmonės kopija: „Tai nėra jūsų paties skaitmeninis dvynys, tai yra algoritmas, kuris, remiantis tikimybių teorija, gali pakankamai tiksliai atkartoti jūsų paties elgseną.“
Žmogaus skaitmeninis dvynys pavojingiems scenarijams tikrinti
Pagrindinis iššūkis kuriant skaitmeninį žmogaus dvynį – rizika, kad technologija bus naudojama manipuliacijai. Pasak „SustAInLivWork“ mokslininko, pasitelkiant skaitmeninius dvynius galima sukurti netikrą, pritaikytą konkrečiai auditorijai, įtaigią informaciją, kuri gali paveikti pavienio asmens ar asmenų grupės nuomonę bei elgseną. Pavyzdžiui, prisidengiant netikra tapatybe, galima apgauti kitus ir gauti finansinės naudos: „Žmonės, kuriantys tokią informaciją, siekia skaldyti visuomenę, dirbtinai kurstyti įtampą tarp skirtingų jos grupių arba tiesiog neteisėtai pasipelnyti.“
Tačiau jei skaitmeninio žmogaus dvynio idėja būtų įgyvendinta suvaldžius šias rizikas, žmogaus „antrasis aš“ prisidėtų prie žmonijos pažangos – leistų kurti prognozes ir tikrinti įvairius žmogui pavojingus scenarijus. Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei žmogus leistųsi keliauti į Marsą, kaip audinius paveiktų ilgalaikė radiacija ar kiek laiko žmogus galėtų išbūti be socialinio kontakto.
„Toks skaitmeninis dvynys, apsiginklavęs šiuolaikiniu kalbos modeliu, galėtų jus pavaduoti socialinėje erdvėje. Bet ar jūs norėtumėte matyti, kaip „patinka“ paspaudimus socialiniuose tinkluose susirenka jūsų paties kopiją?“ – juokaudamas klausia V. Raudonis.
Tiesa, taip galėtų išsipildyti ne vieno mokslinės fantastikos filmo scenarijus: skaitmeniniai dvyniai, „supratę“, kad gali funkcionuoti be realaus pasaulio dvynio, nustotų veikti kaip žmogaus galimybių plėtinys ir taptų individualiomis asmenybėmis. Vis dėlto, anot profesoriaus, iki tokio lūžio esame dar toli.
„Mes daug ko nežinome. Mums reikia atsakyti į klausimus: kas yra sąmonė, kodėl ląstelėse esančios mitochondrijos nustoja gaminti adenozino trifosfatą (ATP), kaip mūsų emocijas veikia graži muzika ir, apskritai, kas yra ta graži muzika? Mes daug apie save nežinome, todėl šiai dienai virtualioje aplinkoje mes galime pakeisti tik savo aprangą ir šukuoseną. O tai – dar labai toli nuo skaitmeninio žmogaus dvynio“, – teigia profesorius.
Projektas „SustAInLivWork“ bendrai finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis pagal programos „Europos Horizontas“ projektą Nr. 101059903 ir 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų (projekto Nr. 10-042-P-0001) lėšomis.
About the Author
