2026 m. sausio 5 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Kreipiausi į LRT generalinę direktorę ir LRT tarybą, prašydama pateikti aiškius, konkrečiais skaičiais pagrįstus atsakymus dėl LRT veiksmų ir sprendimų viešai matomų protesto akcijų kontekste bei pasirengimo Europos Tarybos Venecijos komisijos vizitui. Vietoje to gavau deklaratyvų raštą, kurio turinys iš esmės sutampa su anksčiau viešai socialiniuose tinkluose paskelbtu tekstu.
Toks atsakymas rodo ne dialogą, o formalią atsakomybės imitaciją. Į konkrečius klausimus apie kaštus, naudojamus resursus ir sprendimų priėmimą neatsakoma – vietoje to kalbama apie abstrakčius principus, vertybes ir teisės aktus, kurių niekas neklausė. Kyla natūralus klausimas: ar LRT sąmoningai vengia atsakymų, ar tiesiog mano, kad visuomenė neturi gebėjimo skaičiuoti ir suprasti faktų?
Ypač svarbu pabrėžti, kad vadinamosios „nemokamos“ socialinės akcijos ar „nemokamas“ eterio suteikimas neegzistuoja. LRT veikla finansuojama iš valstybės biudžeto, todėl bet koks eterio laikas, techniniai resursai ir darbuotojų darbo valandos yra apmokami viešosiomis lėšomis. Tai reiškia, kad visuomenė ir jos išrinkti atstovai turi teisę gauti tikslius, skaičiais pagrįstus atsakymus, o ne bendro pobūdžio paaiškinimus.
Negavus tokių atsakymų iš LRT, tenka remtis viešai prieinama informacija. Pagal oficialius LRT įkainius, taikomus socialinėms ir švietėjiškoms reklamoms, viena sekundė eterio (be PVM) (su 50 proc. galima nuolaida) kainuoja 4,66 euro. Vadinasi, jei vadinamoji „tylos minutė“ realiai trunka apie 10 sekundžių, viena tokia momentinė akcijos transliacija kainuoja 46,6 euro valstybės biudžeto lėšų.
Tai leidžia kelti visiškai pagrįstą retorinį klausimą: kiek minučių ir kiek tūkstančių, o gal milijonų eurų ši akcija iš tikrųjų kainavo ir vis dar kainuoja visiems mokesčių mokėtojams? Ir kodėl į šį klausimą iki šiol sąmoningai neatsakoma?
Dar šį savaitgalį tiesioginėje ryto laidoje buvo viešai demonstruojamas reklaminio pobūdžio vizualas, kuris akivaizdžiai turėjo politinį ir vertybinį krūvį. Kyla dar platesnis ir pavojingesnis klausimas: o kiek dar tokių reklaminių momentų lieka užfiksuoti tik eteryje, bet niekada neatsiranda jokiose ataskaitose? Kas juos apskaitys? Kas įvertins jų realią kainą? Ir kas prisiims atsakomybę už tai, ko visuomenė gali net nespėti pastebėti?
Nepaisant to, LRT administracija neigia savo vaidmenį akcijoje „Šalin rankas“, kartu pripažindama, kad ši akcija buvo transliuojama LRT eteryje ir anonsų blokuose. Tai kelia pagrįstą klausimą, kur baigiasi darbuotojų asmeninė iniciatyva ir kur prasideda institucinis sprendimas naudoti valstybės finansuojamą eterį konkrečiam politiniam naratyvui skleisti.
Kai visuomeninis transliuotojas pats imasi vertinti teisėkūros procesus, formuoti politines interpretacijas ir mobilizuoti visuomenę, jis peržengia neutralios žiniasklaidos ribas. Tokiu atveju žodžio laisvė tampa selektyvia, o teisėti klausimai apie viešųjų lėšų naudojimą pakeičiami deklaracijomis apie vertybes.
Visuomeninis transliuotojas turi ne tik teisę kalbėti apie žodžio laisvę, bet ir pareigą būti atskaitingas. Tikroji žodžio laisvė prasideda ten, kur pateikiami faktai, skaičiai ir aiškūs atsakymai, o ne ten, kur jie sąmoningai pakeičiami jų imitacija.
About the Author
