Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Romo Gudaičio kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Atleisk, Tėvyne, už menkus mūsų, Tavo vaikų, žodžius ir darbus. Vienybė težydi šioje Dienoje ir kitose. Vienybė teišsiskleidžia. Tautos likimo ir jos idealų maitinta, iškentėta Vienybė.
Į mus žvelgia kritusieji už Tėvynės laisvę, gyvastį atidavusieji, tad parinkome žodžius, Tėvyne.
Ką mes, kiekvienas mūsų nuveikėme laisvei, kad nenuriedėtų ašara mažo silpnesnio, sutvirtėtų ne šiaip moderni biurokratų stichiškai valdoma, o stipri, perspektyvi valstybė su gražia ateitimi. Kad mes visados išliktume broliai ir seserys, vieno tikslo ir meilės vienijama tauta.
Laisvė nemėgsta vienų buvimo laisvesniais negu kiti, triukšmo, gražių frazių, puikių įvaizdžių, afektacijos. Tai iš laisvės ilgesio ir siekio tylus patriotizmas, kylantis iš širdies – tai mūsų Sausio 13-osios, visų visų laisvės kovotojų patriotizmas, iš sukilimų už laisvę, knygnešių, savanorių, partizanų patriotizmas, tremties ir lagerių, okupuotos ir aneksuotos, bet dvasia, kalba, kultūra nepavergtos Lietuvos patriotizmas. Tyras ir tikras.
Vienybė težydi su mumis – tokiais skirtingais ir tokiais artimais, svarbiausiame tautos ideale – laisvėje – brangiais giminėlėm. Apsaugoti ir apginti save, savo valstybę. Su visais – susimąsčiusiais, atsimenančiais, neužmirštančiais – taigi su mumis visais kasdienybėje, su mūsų aistromis, silpnybėmis, ribotumu, su mūsų ginčais laisvėje, nedalomoje amžinoje laisvėje laisvais su savo valstybe, tauta būti ir išlikti.
Šioje akimirkoje, kur nėra ribos tarp dienos ir nakties, nesame atskiri, vien esantys AŠ – esame MES. Laisvėje ir vienybėje tiktai MES. Su kiemu Loretos Asanavičiūtės, tada – Žvaigždžių gatvėje, langu, pro kurį praeidavo maža kaimynės mergaitė, vienu pokalbiu su jos motina gilią žiemą, dabar – priekaištu sau, kad nestabtelta ilgėliau, neįsižiūrėta, kodėl, Karoliniškių gatvėmis, tankais, šūvių prapliūpomis, apygardos deputato mokyklos direktoriaus Pranciškaus Tupiko balsu Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kabinete, pirma žinia, su priešų mėginimu perimti delegaciją aerouoste, rūstybe Konarskio gatvėje, prie televizijos bokšto, kur mūsų vos nesupainiojo su tautos išdavikais ir jei ne Kazimieras Uoka… Maldomis ir priesaikomis benzino tvaike, besiginančios tvirtovės ir ją ginančios tautos ryžtu nepasiduoti, minuoti, gintis kulkomis ir granatomis, malda ir širdį deginančia gėla. Kazimiero Motiekos žygiu perduoti Nepriklausomybės aktą kardinolui Vincentui Sladkevičiui pirmais ženklais, kad parlamentas nedezorganizuotas ir veikia, o toliau jau ritmu, tvarka. Tad pasakojantieji, jog čia būta baimės ir panikos sako netiesą.
Už barikadų sienos Juozo Žilio kabinete buvo rašoma Konstitucija, salėje priiminėjami sprendimai ir įstatymai. Net jei šie rūmai būtų sunaikinti, šis darbas būtų tęsiamas pogrindžio ir ginkluoto pasipriešinimo sąlygomis. Kas gali šiuos Tautos laisvę simbolizuojančius rūmus ir idealus paversti pelenais? Kas gali galvojome tada, galvojame dabar. Kas gali ieškoti priešų savo Tautoje galvojome tada, galvojame dabar. Ir kad didžiausias nusikaltimas – troškimas Tautai nevienybės, piktdžiugystė, kad vis dar esame nevienybėsiš kur tai, kodėl? Kodėl? Kam?
Carai juk skelbėsi ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Jie žinojo, kaip mes, prarasdami laisvę, leidome susikurti jų Maskvos valstybei. Dabar imperialistai vadina mus savo „provincija“, „sege ant munduro“, „limitrofais“. Jie niekina ir juokiasi iš mūsų. Bet koks menkiausias mūsų nevienybės pasireiškimas ar ženklas, tolerancijos nuomonės stoka, pyktis, nesantaika, pavydas, tyčiojimasis vieni iš kitų jiems dovana. Jiems nepriimtina tik mūsų Tautos vienybė, susitelkimas, bendri tikslai, mūsų orumas ir pranašumas.
Laisvai realizuojame savo teisę laisvai rinktis ir pasirinkti, tačiau ar buvome kada patenkinti savo valdžia? Beribė pareiga kritikuoti, be klausimų sau, ką rinkome, kodėl rinkome, kokios technologijos, pinigai ar pasyvus abejingumas lėmė. Ar iškilo asmenybės ir jėgos, kurios sugebėjo suvienyti Tautą, ar Tauta vis dar skaldoma ir stovi akistatoje su grėsme sau ir savo valstybei? Norinčių valdyti ir vesti daug, tikrai daug. Trokštančių valdžios, bet ar realiai galinčių ir sugebančių būti vertais Tautos vienybės? Neprisipažinusių ir neprisipažystančiųjų, kad didžiąją dalį laiko praleido ar vis dar praleidžia imituodami valstybės valdymą. Neverta tai laisvės. Tolima nuo gyvybiškai svarbių valstybei ir Tautai interesų bei tikslų.
Ar dar esama neišplepėtų priešui mūsų karinių paslapčių? Vietoje mūsų girių ir šilų – trumparegės naudos kirvio neiškirstos juostos šalia kelių. Kieno čia džiaugsmui? Ir jie vadina tai „liesopolosa“, kuri nieko neapgins ir neapsaugos nuo jų „oriešnikų“. Kodėl mes neginame savo girių ir neprotestuojame? Kodėl mes nesirenkame ir neprotestuojame, kad sugebėjome sugriauti savo švietimą, kenkiame sveikatos apsaugai, kad už elektrą mums laisvai krausto kišenes, kad su savo tragiškais demografiniais rodikliais tapsime mažuma savo valstybėje? Kodėl mes eksperimentuojame su savo Tauta ir valstybe, principą VIENYBĖ TEŽYDI palikdami tik himnui? Kodėl mes lengvai susitaikome su vienybės ardymu? Kodėl tiek tuštybės mugės, nihilizmo, cinizmo, prabangos ir pramogos? Kodėl? Ne iš laisvės idealo tas pasipūtimas, vieni kitų niekinimas, egocentrizmas ir arogancija. Tai iš kur tada? Padeda tai kūrybingai, darbščiai, sąžiningai Tautai stiprinti laisvę, apsaugoti ir ginti valstybę, ar kliudo?
Niekas, jokia asmenybė ir jėga neturi teisės į tiesos ir galios monopolį. Niekas, jokia asmenybė ir jėga neturi teisės į antikonstitucinę betvarkę. Ne mes tai tariame, tai sako VIENYBĖ TEŽYDI. Niekas, jokia asmenybė ar jėga neturi tariamai „laisvės pagerinimo“ dingstimi griauti laisvę, kenkti laisvei. Laisvė juk aukščiau asmeninių, korporatyvinių interesų, grupių, doktrinų, intrigų, nekantrumo, jog rinkimai dar ne rytoj, laisvė neiškreipiama, neinterpretuojama ir nenusavinama, ji visų. Tėvynė juk mylima ne revoliucijomis, inspiruojamais neramumais, lozungais ar viešais spektakliais, juolab – apgailėtinu grotesku parlamento salėje. Seimų būta visokių – „Čičinsko veto“, „tylinčių“, „liaudies“ Seimų. Išdavusių valstybę, pražudžiusių, palaidojusių. Ar bereikia dar komedinio, groteskinio Seimo. Lengvabūdiškas buvimas visuose rūmuose ar postuose, nesugebant, vaidinant sugebančius, demonstruojant „unikalumą“, „sugebėjimą išmokti valdyti valstybę“, blaškymasis, nenuoseklumas – argi tai patikima, argi čia kelias, mūsų kelias. Laisvės, vertos kovotojų už laisvę, kelias.
Kokio sukrėtimo dar reikia, kokios bedugnės su žarijomis, kokios tuščios savigyros, turtų ir sriubos lėkštės vargstančiam dar bereikia, kad sugrįžtume į valstybės statybą, pasitikėjimą vienų kitais, sugebėjimą džiaugtis gražėjančia Lietuva. Kuri išnyktų priešų džiaugsmui. Kuri išliks, kuri sutvirtės kartų po mūsų džiaugsmui. Tik tokie mes nepražūsime, tik tokie mes nepražudysime savo tautos ir valstybės.
Tiktai jinai, tiktai motina Tėvynė turi teisę visų kritusių už laisvę lūpomis tarti, o ką – težino tik Tėvynė. Pasitikėkime Motina. Ji atras žodžius, ji suramins mus, visus, kurie tikėjo ir tiki savo tauta ir valstybe.
Lenkiuosi visų žuvusiųjų už laisvę šviesiam atminimui, regiu brangius kolegas ir bendražygius, kurie išėjo ir išeina į amžinybę, kurie buvo ir išliks su savo tauta jos vienybėje ir laisvėje. Ačiū.
About the Author
