Pasirinkimo galimybės kiekvienam būna bent dvi. Respublikinės Šiaulių ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus gydytojai Jolitai Stankūnienei labiausiai gyvenimą lemiantys teisingi pasirinkimai atnešė gyvenimo sėkmę ir paprastą žmogišką laimę. Eidama ten, kur veda širdis, Jolita iš kelių galimybių rinkosi profesiją, įgijusi diplomą – iš kelių pasiūlymų rinkosi gyvenamąją vietą. Jauna gydytoja neabejoja, kad gerumu grįstos vertybės, įdiegtos tėvų namuose, nutiesia kelius ir atveria galimybes.
Rinkosi galimybę padėti kitam
Šiaulių Didždvario gimnaziją, kurioje mokėsi ir Jolita, baigė didelis būrys abiturientų, pasirinkusių gydytojo profesiją. Tiesa, ne vien apie šią profesiją svajota jaunystėje. Pirmiausia Jolitai kilusi mintis, kad būtų labai įdomu dirbti vaistinėje ir studijuoti farmaciją. Bet dešimtoje klasėje paaiškėjo, kad chemijos mokslai – ne jai. Tada nusprendė, kad įdomiau būtų dirbti gydytoja. Dėl kraujo baimės, buvusios nuo vaikystės, ne visos gydytojo specialybės tiko. Nusprendė rinktis bendrosios praktikos gydytojo kelią ir įstojo į Kauno medicinos universitetą.
Pradėjus studijas medicinos universitete Jolita įsidarbino Respublikinės Šiaulių ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje, kur išvengti kontakto su krauju tikrai sunkoka. Pasak Jolitos Stankūnienės, buvo ne tik kraujo, bet ir įvairių kitų ekstremalių situacijų, kuriose apie savo baimes tekdavo pamiršti. Šis darbas davė labai daug bendro supratimo apie mediciną, supažindino su realiu darbu, atsirado supratimas, kad gali labai realiai padėti žmogui. Manau, kad pagrindinis stimulas rinktis mediciną ir buvo galimybė padėti kitam, kažką gero padaryti. Netrukus būsimoji gydytoja suprato, kad tai nėra taip baisu, kad net įdomu, tad ėmė galvoti apie chirurginio profilio specialybę.
Tada nusprendė, kad rezidentūroje norėtų studijuoti akių ligas arba otorinolaringologiją. Pasak J. Stankūnienės, pastaroji specialybė labai plati, nes reikia daug terapijos žinių, pacientai yra ir vaikai, ir suaugę, nėra monotonijos, nes tenka ir operuoti, ir konsultuoti. Nors ši specialybė nėra labai plati, tačiau daug galimybių domėtis giliau, išsamiai. Ketvirtame kurse priėmusi šį sprendimą, ėmė labiau domėti šia medicinos sritimi. Jolita žinių sėmėsi ne tik paskaitose, lankė ir mokslinių darbų būrelį.
Pasirinkimas tarp Kauno ir Šiaulių
Baigę bendrosios praktikos medicinos studijas universiteto studentai atlikdavo internatūrą. Keitėsi studijų sistema. Prieš tai metus trukusi internatūra buvo sutrumpinta iki trijų mėnesių. Jos metu teko ne vieną specialybę „pasimatuoti“. Teko dirbti ir RŠL Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje. Bet buvo gripo epidemijos protrūkis, skyrių uždarė, nevyko planinės operacijos. Nors patirties internatūros metu Jolita ir nepasisėmė, tačiau suprato, į kokį puikų, jaukų, net šeimynišką kolektyvą pateko, kad dirbti jame būtų labai gerai.
2013 metais, baigus Kauno medicinos universitetą ir gavus ausų, nosies, gerklės ligų gydytojos diplomą, jaunai gydytojai Jolitai Stankūnienei pasiūlyta likti Kaune. Tuo metu ir vyras turėjo inžinieriaus darbą Kaune, bet širdis traukė į Šiaulius, kur gyvena tėvai, į kuriuos galėtų atsiremti ir džiaugsmo, ir rūpesčio valandą.
Išlaikiusi baigiamąjį rezidentūros egzaminą po kelių dienų Jolita tapo mama, tad absolventų išleistuvės praėjo, gulint ligoninėje su pirmagimiu. Iš ligoninės jauna mama grįžo gyventi į Šiaulius. Netrukus jauna šeima pradėjo statytis namą, ir tėvų globos nebereikėjo.
Jolita, kaip ir svajojo, įsidarbino Respublikinės Šiaulių ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje. Ilgai dirbti neteko – pasibeldė antras vaikelis. Jauna mama ilgai vaikų neaugino. Vos mėnesiui likus iki gimdymo išeidavo iš darbo, ir vaikus augino trumpai – pirmąjį sūnų Mantą augino iki septynių, dukrytę Ievą – iki devynių mėnesių ir grįžo į darbą. Tik su trečiuoju sūnumi Pauliuku atostogose išbuvo dvejus metus, kaip ir numatyta įstatymu. „Bet tuo metu buvo COVID-19 epidemija ir buvo labai gerai, kad nereikėjo niekur iš namų eiti“, – prisimena gydytoja tą nelemtą visam pasauliui laikmetį, kuris gyvenimą sustabdė, o gydytojų darbą labai apsunkino. Visoje ligoninėje darbas vyko, o ANG skyriuje buvo gydomi covidu sergantys pacientai, tad darbas būtų buvęs ne tik labai sunkus, bet ir rizikingas.
Gerumu grįstos vertybės
Dirbti į skyrių atėjo ir mama Loreta Daukševičienė. Ji jaunystėje buvo baigusi medicinos mokslus, bet, pasak dukros Jolitos, buvo geresnės sąlygos kitame darbe ir rinkosi auginti vaikus bei geriau uždirbti. Tik vėliau mama sugalvojo dirbti pagal specialybę ir nusprendė grįžti į mediciną. Likimas lėmė, kad ir ji dirba tame pačiame ANG ligų skyriuje bendrosios praktikos slaugytoja.
Abi tuo džiaugiasi, nes dirbti tenka labai draugiškame kolektyve, kuriame vyrauja ne tik kolegiški ir nuoširdūs santykiai darbo metu, bet ir po darbo bendrauja: kartu vyksta į žygius baidarėmis, drauge švenčia šventes, rengia labdaros akcijas.
„Tėvai nuo vaikystės mums su sese diegė gerumu grįstas vertybes, kurios pasiekė abiejų širdis, tad ir mes šeimas kuriame ir puoselėjame ant gerumo pamatų“, – sako jauna gydytoja, iki šiol labai vertinanti tėvų rengtas šventes ir buvimą kartu, vakarienes, į kurias susirinkdavo visa šeima, sekmadienio pietus pas močiutę. „Nebuvo pertekliaus, bet visada džiaugdavomės mamytės keptais skanėstais“, – džiaugiasi Jolita, kad tėvų šeimos patirtį perkelia ir į bendravimą su metais jaunesnės sesers Brigitos, anglų kalbos mokytojos, šeima, kurioje auga trys dukterys.
Pildo vaikų svajones
Išskirtinės šeimai – šv. Kalėdų šventės. „Vaikams sakau: „Kalėdos esame mes patys – kiek turi to gerumo, tiek gali duoti kitam. Kalėdos – ne tik tie žaislai, kuriuos patys gaunam, bet ir tai, ką gali dovanoti kitam – tą gerumą, nuoširdumą, rūpestį kitu, kuris galbūt negali to gauti ir turėti“, – sako Jolita savo vaikams, su kuriais prieš didžiąsias metų šventes ne kartą važiavo į mažiau pasiturinčias šeimas ir vežė dovanas vaikams, dalyvaujantiems Svajonės išsipildymo akcijoje.
„Nesijaučiam kažkokį žygdarbį darantys, nes tai daro daugybė žmonių“, – sako gydytoja, ir prieš praėjusias šv. Kalėdas subūrusi skyriaus kolektyvą gerumui, kuriam reikia ir laiko, ir pasiaukojimo. Ypač dėl to, kad vaiko svajonės negali sužlugdyti. „Yra buvę, kad pasirinktas vaikas nori piešimo rinkinio, kurio Lietuvoje jau nebėra. Per draugus iš užsienio siuntėmės. Ir Lego kaladėlių yra tekę ieškoti, nes tokių, kokių vaikas nori, nebėra Lietuvos prekyvietėse“, – nešioja širdyje gydytoja Jolita ypač jautrius prisiminimus, kai pildomos svajonės tų vaikų, kurie negali svajoti apie šimtais kainuojančius žaislus. Tie vaikai svajoja apie žieminę striukę, žieminius batus. Sugraudino ir vaikas, svajojantis turėti ausines, nes, gyvendamas daugiavaikėje šeimoje, svajoja turėti asmeninės erdvės, bet atskiro kambario nėra. Atsiriboti padėtų ausinės.
Vaikų svajones pildė ir ANG ligų skyriaus darbuotojai. Ši idėja Jolitai kilo prieš dvejus metus, bet įgyvendinti nepavyko. Pinigus surinko, o svajonių neberado, nes visos jau buvo pasirinktos. Jolita internete radusi, kad Šiauliuose yra sutrikusios raidos centras, kurio vaikai taip pat dalyvavo vaikų svajonių akcijoje. Tai jiems pirko svajonių dovanas. Ir labai nustebo, kad nei vienas neprašė žaislo, teko pirkti batus, striukes ir kitus būtiniausius daiktus.
Praėjusių metų gruodyje ANG ligų skyriaus kolektyvas nusprendė nebesikeisti kalėdinėmis dovanėlėmis, bet dalyvauti projekte „Vaikų svajonės“ ir dovanoti džiaugsmą vaikams. Surinkę beveik 600 eurų, už kuriuos trylikai vaikų nupirko jų svajonių dovanas, įsitikino, jog suteikdami džiaugsmo vaikams, antrą tiek gerumo gauna atgal.
Nuotr.:
Respublikinės Šiaulių ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus gydytoja Jolita Stankūnienė džiaugiasi dirbdama mėgstamą darbą draugiškame kolektyve, kuriame vyrauja ne tik kolegiški ir nuoširdūs santykiai darbo metu, bet ir laisvalaikiu.
About the Author
