Pastaruoju metu vis dažniau girdime kalbas apie atsinaujinančią energetiką – mažėjančią valstybės paramą, griežtėjančias prisijungimo prie elektros tinklų sąlygas ir ilgesnį investicijų atsipirkimą. Tačiau už visų šių skaičių ir techninių terminų slypi labai paprastas, bet svarbus klausimas: kam Lietuvoje iš tiesų skirta tokia kaip saulės energetika – žmonėms ir regionams ar tik stambiems investuotojams, kurie kuria šimtus hektarų užimančias saulės panelių plantacijas?
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga laikosi aiškios pozicijos – saulės elektrinės kaimo vietovėse turi būti skirtos pirmiausia žmonėms. Jos gali ir turi padėti išlaikyti gyvybingą kaimą, leisti ūkiams išsilaikyti ir suteikti realų energetinį savarankiškumą.
Saulės energija kaime – sprendimas išlikti
Visoje Lietuvoje matome realių pavyzdžių, kai ūkininkai ir kaimo gyventojai, kartais net rizikuodami paskutinėmis santaupomis, patys įsirengia saulės energijos sistemas. Tokie sprendimai leidžia ženkliai sumažinti elektros sąnaudas – net 70–90 procentų, apsirūpinti elektra dienos metu ir nepasitraukti iš kaimo net tada, kai ekonominė situacija tampa sudėtinga.
Tai nėra prabanga ar laikina mada. Tai tiesiog būtinybė. Saulės energija kaime šiandien tampa tokia pat svarbi kaip keliai, vandentiekis ar ryšys – be jos vis sunkiau užtikrinti sklandžią ūkinę veiklą ir normalesnį kasdienį gyvenimą.
Dvigubi standartai: vieniems – ribojimai, kitiems – plantacijos
Didžiausią nerimą kelia tai, kad formuojasi akivaizdūs dvigubi standartai. Smulkiems ir vidutiniams ūkiams bei namų ūkiams sąlygos vis griežtinamos, o tuo pačiu metu derlingose žemėse ir šalia gyvenviečių atsiranda milžiniškos, šimtus hektarų užimančios saulės elektrinių plantacijos.
Gyventojams pranešama apie mažėjančią paramą ir apie remiamos saulės elektrinių galios mažinimą nuo 10 iki 7 kilovatų. Vis dažniau girdime ir tai, kad ESO tinklai esą yra apkrauti, todėl sudėtinga gauti prisijungimo sąlygas. Tačiau tuo pat metu matome, kad didelio masto projektai vystomi be didesnių kliūčių – jie užima reikšmingą elektros tinklų galią, o vietos gyventojams ir ūkiams realios galimybės tapti gaminančiais vartotojais tiesiog išnyksta.
Tokie sprendimai kaimo nestiprina. Priešingai – jie didina žmonių priklausomybę nuo elektros tiekėjų ir vis labiau tolina nuo savarankiškumo, kurio kaimui šiandien taip reikia. Tai kelia visiškai pagrįstus klausimus dėl teisingumo ir ilgalaikės valstybės energetikos krypties.
Energetinė nepriklausomybė prasideda nuo namų
Tikroji energetinė nepriklausomybė gimsta ne milžiniškose saulės panelių plantacijose, o tada, kai kuo daugiau žmonių ir ūkių gali patys pasigaminti elektros energiją savo kasdieniams poreikiams. Decentralizuota energetika stiprina regionus, didina atsparumą krizėms ir suteikia žmonėms daugiau ramybės planuojant savo ateitį kaime.
Jeigu norime, kad Lietuvos kaimas būtų gyvas, o ne tik fonas pramoniniams energetikos projektams, sprendimai turi būti daromi galvojant apie žmogų. Saulės ir kita atsinaujinanti energija kaimuose turi reikšti laisvę, savarankiškumą ir galimybę gyventi oriai – nepriklausant nuo nuolat kylančių elektros kainų ir ribojimų.
About the Author
