Ar, puoselėdami aukštus švietimo standartus, nepamirštame suteikti vaikams laisvės patirti? Ar, saugodami juos nuo pavojų ir siekdami geriausio išsilavinimo, nenutoliname nuo natūralios aplinkos ir galimybės įgyti svarbiausius kasdienius gyvenimiškus įgūdžius? Ar švietimo procesą gali praturtinti tik inovacijos, o gal atėjo metas atsigręžti į aplinkos prigimtinį natūralumą?
Apie tai buvo diskutuojama nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) vykusiame renginyje „Švietimo erdvė“, kurį jau antrą kartą Tarptautinės švietimo dienos proga inicijavo VILNIUS TECH Architektūros fakulteto (AF) bendruomenė.
Apie Lietuvos švietimo erdves diskutavo žinomi šalies architektai ir edukologai. Drąsa žaisti ir susižeisti, „tvoros“ mūsų galvose, balanso tarp saugumo ir galimybės patirti paieškos – ryškiausios renginyje skambėjusios temos.
„Nekyla abejonių, kad ugdyme svarbiausi yra mokinio noras mokytis ir mokytojo gebėjimas mokyti. Iš istorijos žinome, kad šis procesas gali vykti beveik bet kur (pvz. – daraktorių mokyklos). Tačiau mes, kaip visuomenė, švietimo atžvilgiu šiandien puoselėjame milžiniškus lūkesčius. Tikimės, kad auganti karta mokykloje įgis žinių ir įgūdžių, kurių reikės ateityje, apie kurią mes galime tik spėlioti. Be to, išsiugdys emocinį intelektą, socialinius įgūdžius, įsisavins tvaraus gyvenimo normas, taps pilietiškais ir, žinoma, konkurencingais, pageidautina – tarptautinėje studijų, o vėliau ir darbo rinkoje.
Dar labai svarbu, kad ugdymas būtų kiek įmanoma individualizuotas pagal vaiko gebėjimus, charakterį, pomėgius, leidžiantis jam visapusiškai atsiskleisti. Tačiau dažnai mūsų naudojami mokyklų pastatai yra statyti prieš pusę amžiaus, kai ugdymo metodai, visuomenės prioritetai ir net vertybės buvo iš esmės skirtingos.
Todėl ir inicijuojame diskusiją, keldami klausimą, kokie yra šiuolaikinės pedagogikos erdviniai poreikiai, kokia aplinka įgalins vaiką drąsiai eksperimentuoti, imtis iniciatyvos, bendradarbiauti ir sulaukti palaikymo kai to reikia“, – pradėdamas renginį pabrėžė VILNIUS TECH Architektūros fakulteto docentas dr. Liutauras Nekrošius.
„2L Architects“ architektė Viktorija Blažienė atkreipė dėmesį į lūkesčius, kurie formuoja mokyklų erdves.
„Tai, kokias mokyklas turime, labai priklauso nuo vadovų ir mokytojų. Dažnai tiek vadovai, tiek tėvai tikisi, kad mokykla bus aptverta, o mokytojams norisi įprastos klasės, lentos ir patogių sprendimų vaikų saugumui užtikrinti. Vis dėlto pastebime, kad požiūris pamažu keičiasi – daugiau dėmesio skiriama koridoriams ir bendro naudojimo erdvėms, nes suvokiama, jog tai taip pat yra žaidimų ir patyrimo vietos“, – teigė ji.
„EDU Vilnius“ vadovė Unė Kaunaitė pasidalijo nerimą keliančia pasaulio ir Lietuvos statistika: anot jos, apklausos rodo, kad didelė dalis vaikų tiek namų darbams, tiek laisvalaikiui renkasi ekranus, o retas kuris yra bandęs lipti į medį. Lopšelio-darželio „Coliukė“ direktorė Birutė Spruogienė atkreipė dėmesį, kad problema dar gilesnė:
„Apklausę vaikus ir jų tėvus pamatėme, kad beveik niekam nėra tekę sodinti medžio. Tai paskatino inicijuoti tokią patirtį šeimoms ir tik patvirtino, kad mūsų siekis vaikus atgręžti vaikus į gamtą, natūralumą yra labai reikšmingas“.
„Kaip mes suprantame ugdymą? Ar tik kaip akademinių rezultatų siekimą? Galbūt šiuolaikinėms mokykloms reikalingos visiškai kitokios erdvės nei dabar? – klausė Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytojas Egidijus Kabošis. Jis provokavo diskusijai apie rizikingus žaidimus ir ragino susimąstyti, ar neturėtų egzistuoti tokių žaidimų egzaminai greta mums įprastų akademinių. – Kiekvienas žmogus turi turėti savisaugos instinktą. Turime leisti vaikui jį ugdyti ir patirti ne tik sarugumą, bet ir nesaugumą.“
Diskusiją moderavusi U. Kaunaitė teigė, kad Kanadoje, Skandinavijos ir kitose šalyse, taip pat Berlyne švietimo erdvėse drąsiai naudojamos natūralios medžiagos, o žaidimų aikštelėse nebijoma akmenų ar „malkų“.
„Ar Lietuvoje neturime perteklinio reguliavimo? Ar mūsų kuriama aplinka ne per daug saugi? O gal tiesiog per daug tikimės iš mokyklų – kad čia vaikai ir akademines žinias įgytų, ir į medį lipti išmoktų?“ – klausė ji.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad aukštų akademinių rezultatų siekis, ugdymo standartizacija, higienos normos yra svarbu, tačiau pernelyg formalus jų taikymas dažnai apriboja vadovus, mokytojus ir pačius vaikus. Tai neretai tolina juos nuo galimybės pažinti gamtą, natūralumą ir ugdytis kasdienius įgūdžius.
„Tačiau norėtųsi matyti mokyklas ne tik parkuose, miškuose, už miesto – svarbu įgyvendinti ir „15 minučių miesto“ idėją, kad vaikas galėtų pats nueiti į mokyklą ir joje taip pat patirti aplinkos natūralumą, mokytis iš gamtos ir miesto“, – teigė V. Blažienė.
Diskusiją B. Spruogienė ir E. Kabošis užbaigė linkėdami drąsos – anot jų, reikia skatinti dalintis idėjomis, o „tvoros“ ir baimės dažniausiai egzistuoja mūsų mintyse.
Renginio metu taip pat buvo galima susipažinti su architektų studijos „BLUMA“ leidiniu „Naujas žaidimas“ ir apžiūrėti VILNIUS TECH Architektūros fakulteto studentų – Godos Eigėlytės, Pauliaus Bogavičiaus, Artūro Butkaus, Mato Dijoko, Bazilės Gasiūnaitės, Smiltės Karvelytės, Smiltės Kiaunytės, Anitos Levin, Medos Slivskytės, Indrės Šaduikytės ir Martos Marijos Turčinskytės – kūrinius: mokyklų, skaitmeninės detoksikacijos centro, edukacinių žaidimų ir kitus projektus.
Renginį organizavo VILNIUS TECH Architektūros fakultetas ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Partneriai – Nacionalinė UNESCO komisija ir „EDU Vilnius“.
About the Author
